Alksnynės memorialas. Versti ar neversti - štai kur klausimas.
Gegužės 13 dieną leidinys "Vakarų ekspresas" paskelbė Deniso Nikitenkos straipsnį "Alksnynės memorialas atskleidė sovietinį melą", kuriame aprašoma Neringos muziejų surengta diskusija dėl Alksnynėje memorialo likimo.
Pradžiai vienas akmenėlis, o gal net gera pusplytė į leidinio daržą.
Labai jau rėžia akį daugybė redakcinio pobūdžio klaidų. Nesuderinti linksniai, asmenys - nejaugi leidinyje niekas neperžiūri tekstų?
paskui - 113-osios Šaulių pulko (ŠP) kariai (turi būti 113-ojo šaulių pulko)
Ivanovas įtikinėjo 32-ąjį ŠD vadovybę, (turi būti 32-osios šd vadovybę)
Raudonarmiečių 32-ojo ŠD karinių veiksmų žurnale (turi būti 32-osios šd kovinių veiksmų žurnale)
Tad 1945 m. sausio 29 d. 113-ajam ŠP užduoties sukliudyti (turėtų būti 113-osios šp užduotis)
Didžiausias šio straipsnio nuopelnas yra tas, kad būtent jo dėka sužinojome apie vykusią tą diskusiją. Tad pabandykime paanalizuoti diskusijoje išsakytus teiginius. Jei tiksliau, tai aptarsime tik dalį diskusijos - Klaipėdos universiteto profesoriaus, istorijos mokslų daktaro Vasilijaus Safronovo prezentaciją.
Nors prelegento pareigos skamba įspūdingai, tačiau jo pranešimas nuvylė jei nepasakyti stipriau. Tad pradedam.
Pranešėjas skaitomą tekstą iliustruoja archyviniais dokumentais, kurie klausytojams tikriausiai daro didelį įspūdį.
Šaltinis - Rusijos GMCA. Tai yra - Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Centrinis archyvas. Geriau žinomas pagal sutrumpinimą originalo kalba - ЦАМО. Tame archyve dirbusius NATO šalių tyrinėtojus suskaičiuoti galima tikriausiai ant vienos rankos pirštų. Žinomiausias iš jų D.Glancas, kuris ten dirbo tolimais B.Jelcino laikais. Tačiau visai nebūtina sėdėti to archyvo skaitykloje ir pūsti dulkes nuo dokumentų, tam yra visagalis internetas.Šiuo atveju pasinaudota portalu "Российско-Германский проект по оцифровке германских документов в архивах Российской Федерации", kuriame skelbiami GMCA 500-ajame fonde esantys trofėjiniai dokumentai. Demonstruojajame dokumente gerai matosi portalo internetinio adreso vandenženklis. Todėl būtų sąžininga nurodyti iš kokio šaltinio paimtas dokumenats. Gėdinamasi pasakyti, kad naudojamasi rusišku portalu?
O norintys pažiūrėti neapkarpytą ir geros rezoliucijos dokumento kopiją, tai gali padaryti čia.
Jei kam labai reikia, tai ir dokumento archyviniai rekvizitai dokumento apačioje yra. :)
Demonstruojami ir sovietiniai dokumentai.
Vėl šaltinis GMCA. Sovietiniai dokumentai yra skelbiami portale pamyat-naroda.ru. Vėl vengiama parodyti, kad naudotasi rusišku portalu?
Keista tai, kad cituojama 32-osios šaulių divizijos Kovinių veiksmų žurnalas (būtent taip verčiamas to dokumento pavadinimas; rus. Журнал боевых действии), o ne 113-ojo šaulių pulko Kovinių veiksmų žurnalas, kuriame įvykiai aprašomi kur kas detaliau.
Norintys pasklaidyti 32šd 1945 metų sausio mėnesio Kovinių veiksmų žurnalą, tai gali padaryti čia.
Pagrindinės nesėkmės priežastys.
Plonas ledas. O kitose vietose ledas buvo storesnis?
Divizijos vadovybė kelis kartus bandė forsuoti marias toje pačioje vietoje. Kodėl būtent toje pačioje vietoje? Jau minėtame 113 šp Kovinių veiksmų žurnale priežastis nurodyta labai aiškiai. Sovietinė vadovybė žinojo apie vokiečių numatomą atsitraukimą ir tam atsitraukimui pridengti paliktą grupuotę. Norint apsunkinti apsunkinti vokiečių atsitraukimą ir norėta tą priedangos grupuotę sunaikinti.
Pasirinkta pati blogiausia vieta? Turint tokią užduotį vieta buvo pati tinkamiausia. Tolyn į pietus marios tik platėja, o pasirenkant vietą šiauriau, vokiečių priedangos grupuotę atkirsti nuo besitraukiančių pajėgų neįmanoma.
Priešingame krante buvo įtvirtiniai. Tai juk visoje Kuršių Nerijoje buvo tie įtvirtinimai. Ir tai matosi žiūrint į visą žemėlapį.
Klausome tekstą nuo maždaug 20:40.
Dar viena priežastis, kuri nėra įvardijama šaltiniuose, bet kuri labai aiškiai matyti iš jų, kad 32-oji šaulių divizija, jos vadovybė, spaudė tuos karius kelis kartus toje pačioje vietoje kartoti tą patį veiksmą, kol galų gale jiems pavyks.
Kaip tai nėra įvardinama šaltiniuose tas "spaudimas"???? Taip ir norisi paklausti - gerbiamas profesoriau, jūs tikrai skaitėte tuos dokumentus, kurių skaidres demonstruojate?? Prieš kelias akimirkas jūs demonstravote 32-osios šaulių divizijos Kovinių veiksmų žurnalo lapo kopiją. Tas pats žurnalas, verčiam vieną puslapį atgal.
Tuo metu, kai 17-osios ir 322-osios šaulių divizijos kovojo dėl Memelio (Klaipėdos - diedo past.), 113-ojo šaulių pulko vadui buvo įsakyta naktį į 1945 metų sausio 28 forsuoti Kuršių Neriją. Tačiau nežiūrint į tai, kad žvalgybos kuopos žvalgai pasiekė krantą, pulko vadas majoras Ivanovas bandė įrodinėti, kad neįmanoma pasiekti neriją, kad įlanka dar neužšalusi ir pereiti per ją neįmanoma.
Tik po divizijos vadovybės spaudimo 113-asis šaulių pulkas pasiuntė savo kuopas į žvalgybą, bet laikas jau buvo praleistas. Priešininkas supėjo pergrupuoti savo i Memlio persikėlusias pajėgas ir pakrantėje išdėstyti ugnies pozicijas.
Apie rezultatus.
Rezultatas yra toks - profesorius daro itin grubią klaidą, kuri neatleistina tokio lygio pranešėjui. Turiu mintyje raudonu kvadratu apvestą frazę. Taip, vokiečiai savo korpusus numeruodavo lotyniškais skaitmenimis, bet su jų numeracijos sistema atskira kalba. O štai sovietai savo dalinius ir junginius numeravo išimtinai arabiškais skaitmenimis.
Puolimo kaina.
Turima mintyjei 113-ojo šaulių pulko štabo 1945 metų sausio 29 dienos Kovinis pranešimas Nr.55, kuriame kalbama apie 64 žuvusius, 45 sužeistu ir 22 sugrįžusius. Tačiau šiame pranešime nekalbama apie 4 sužeistus.
Apie pargabentus 4 sužeistus karius, iš kurių vienas netrukus mirė kalbama to paties pulko štabo 1945 metų sausio 30 dienos koviniame pranešime Nr.56.
Yra ir ataskaita (rus. отчет), tačiau ji parašyta ne „iš karto po įvykių“, o praėjus porai dienų po jų - 1945 metų vasario 2 dieną ir ji pakankami įdomi. Ir visai ne dėl to, kad joje nėra nei 22 sugrįžusių, nei 4 sužeistų. Ataskaitoje pateikiami tokie duomenys.
Bendri nuostoliai 1945.01.29 buvo: užmušti 49, sužeisti 50 žmonių, jų tarpe pulko vadas majoras Ivanovas.
Karininkų nuostoliai užmuštais ir sužeistas sudarė 15 žmonių.
Iš dokumento neaišku, kiek karininkų žuvo ir kiek sužeistų. Neaišku, ar tie 15 karininkų patenka į tuos 49 žuvusių + 50 sužeistų. Kodėl pulko vadas minimas tarp tų 49+50, o ne prie 15 karininkų? Tačiau galime atkreipti dėmesį, kad prie 49 žuvusių pridėjus 15 karininkų (bet juk tarp jų buvo ir sužeistų), gauname operatyvinėje suvestinėje minimą skaičių 64. Įrodyta? Tai kad nelabai. Tik eilinį kartą įsitikiname, kad toje karo „buhalterijoje“ velnias koją gali nusilaužti.
Kalbėdamas apie nuostolius profesorius "išmeta" dar vieną "šedevrą".
Mokslų daktaras įsigudrina lotyniškais skaitmenimis pažymėti ne tik 19-ąjį šaulių korpusą, bet ir 4-ąją smogiamąją armiją. :) Tai tik eilinį kartą įrodo, kad kariniuose reikaluose mokslininkui dar reikia gerokai padirbėti.
Šiame stop kadre yra dar vienas niuansas, į kurį dėmesį atkreips tik žinovai.
Po dviejų mėnesių XIX ŠK štabe surašytame karinių veiksmų žurnale...
Tiek to tas XIX korpusas ir nesikabinėsim prie žurnalo pavadinimo - karinių veiksmų ar kovinių. Atkreipsime dėmesį į datą. 1945-03-28. Retorinis klausimas - iš kur ji paimta? Atsakau. Iš to žurnalo lydraščio.
Matote viršutiniame kairiame kampe žodžius исх.0153 ir datą po juo? Tai ne žurnalo surašymo data, o perdavimo 4-osios smogiamosios armijos operatyviniam skyriui data. Gi pats žurnalas buvo rašomas "čia ir dabar". Žinoma, buvo rašomi ir post factum, bet apie tai atskira kalba.
Grįžkime prie nuostolių, su kuriais ne viskas taip sudėtinga, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Citata iš straipsnio "Vakarų ekspresas".
V. Safronovo skaičiavimu (remiantis jam prieinamais istoriniais dokumentais), žūti tos operacijos metu galėjo apie 100 raudonarmiečių (nors pranešta apie gerokai mažiau, nes ne visi buvo identifikuoti: dešimtys tiesiog paskendo mariose).
Jei istorikui prieinami tik minėti pranešimai ir ataskaita, tai suskaičiuoti tuos nuostolius gana sunku ir tenka tik ironiškai nusišypsoti skaitant jo prielaidą apie tai, kad dalis paskendo, jie nebuvo identifikuoti, todėl apie juos nebuvo pranešta.
Nejaugi istorikui nėra žinoma kategoriją „dingę be žinios“? Ir kad ši kategorija nuostolių suvestinėse taip pat būna apskaityta?
Pats tiksliausias metodas norint sužinoti nuostolius yra dokumentai, kurie vadinasi „Asmeninės sudėties negrįžtamųjų nuostolių vardinis sąrašas“. Tokiuose sąrašuose pateikiama išsami informacija apie karius, tame tarpe ir apie mirties datą, vietą, pirminio palaidojimo vietą. Yra išlikę ir 113-ojo pulko tokie sąrašai, kuriuose pateikiami negrįžtami nuostoliai patirti per 1945 metų sausio 29 dieną. Vienas sąrašas eilinių ir seržantų, kuriame 42 pavardės, kitas - karininkų, kuriame 7 pavardės. Štai ir turime tą 113-ojo šaulių pulko žuvusiųjų 1945 metų sausio 29 dieną. 49. Viskas sutampa kaip vaistinėje.
Žuvusieji ir didvyriai.
Istorikas mini "kelias dienas", per kurias galimai žuvo iki 100 karių. Sudėtinga oponuoti nežinant kurios dienos turimos mintyje. Geriau prie konkretumų. Tikrai dokumente yra minimos septymios karininkų pavardės. Ir jas visas randame pulko asmeninės sudėties negrįžtamųjų nuostolių vardiniame sąraše.Štai to sąrašo pirmas lapas.
Kodėl tame sąraše buvo pakeistos dvi pavardės pristatant Didvyrio vardui gauti galime tik spėlioti. Įtikinamiausias variantas - tie du "išbraukti" kažkuo neįtiko "osobistui" arba "zampolitui".
Kur palaidoti? Vladyčevas.
Atkreipia dėmesį paskutinė pastraipa.
Jaun. ltn. Vladyčev, kurį sunkiai sužeistą, kiti kariai pargabeno naktį į 1945-01-30, mirė nuo žaizdų 1945-01-31 (karo lauko ligoninėje) ir buvo palaidotas Vėžaičiuose.
Žiupsnelis teorijos. Jei karys miršta taip vadinaname medsanbate, jis būna įtraukiamas į to karinio vieneto negrįžtamuosius nuostolius. Jei sužeistas karys išgabenamas į karo lauko ligoninę ir miršta ten, jis būna įtraukiamas į mirusiųjų ligoninėje sąrašus.
Vladyčevo nėra 113-ojo pulko negrįžtamųjų nuostolių sąrašuose, nes jis mirė karo lauko ligoninėje. Tai patvirtinančių dokumentų portale pamyat-naroda yra bent keli, nejaugi profesorius nebandė jų paieškoti? Juk tai elementaru.
Kaip ten bebūtų, 1945 metų sausio 29 mūšis ties Alksnyne buvo. Reikia sutikti, kad sovietams jis buvo (švelniai tariant) ne itin sėkmingas. Galima sutikti, kad tie nuopelnai yra išpūsti. Kita vertus savo nuopelnus išpučia (o priešininko sumenkina) absoliučiai visi. Ir panagrinėjus bet kurį bet kurios pusės karo meto žygdarbį (ar"žygdarbį"), beveik visada paaiškėja, kad viskas buvo ne visai taip (švelniai tariant) kaip kalbama legendose ir mituose. Šiuo atveju kas ir kodėl pasirinko pasirinko būtent tuos septynis - klausimas retorinis.
Ar reikia tuos akmenis išgabenti (sakykim) kad ir į Dzūkiją? Tekste rašoma, kad sprendimą turėtų priimti vietiniai gyventojai. Ir tai gal teisinga. Tik mano manymu tos nuomonės niekas neklaus, o paklausę nelabai paisys, nes tiems akmenims išlikti šansas artimas nuliui jau vien dėl to, kad ten (tikriausiai) nėra palaidojimų.
Kad ir koks bus priimtas sprendimas, yra sveikintina iniciatyva iš pradžių viską atmatuoti, tai yra išdiskutuoti, o tik po to pjaut, t.y. verst. O gal palikt?
Pradžiai vienas akmenėlis, o gal net gera pusplytė į leidinio daržą.
Labai jau rėžia akį daugybė redakcinio pobūdžio klaidų. Nesuderinti linksniai, asmenys - nejaugi leidinyje niekas neperžiūri tekstų?
paskui - 113-osios Šaulių pulko (ŠP) kariai (turi būti 113-ojo šaulių pulko)
Ivanovas įtikinėjo 32-ąjį ŠD vadovybę, (turi būti 32-osios šd vadovybę)
Raudonarmiečių 32-ojo ŠD karinių veiksmų žurnale (turi būti 32-osios šd kovinių veiksmų žurnale)
Tad 1945 m. sausio 29 d. 113-ajam ŠP užduoties sukliudyti (turėtų būti 113-osios šp užduotis)
Didžiausias šio straipsnio nuopelnas yra tas, kad būtent jo dėka sužinojome apie vykusią tą diskusiją. Tad pabandykime paanalizuoti diskusijoje išsakytus teiginius. Jei tiksliau, tai aptarsime tik dalį diskusijos - Klaipėdos universiteto profesoriaus, istorijos mokslų daktaro Vasilijaus Safronovo prezentaciją.
Nors prelegento pareigos skamba įspūdingai, tačiau jo pranešimas nuvylė jei nepasakyti stipriau. Tad pradedam.
Pranešėjas skaitomą tekstą iliustruoja archyviniais dokumentais, kurie klausytojams tikriausiai daro didelį įspūdį.
Šaltinis - Rusijos GMCA. Tai yra - Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Centrinis archyvas. Geriau žinomas pagal sutrumpinimą originalo kalba - ЦАМО. Tame archyve dirbusius NATO šalių tyrinėtojus suskaičiuoti galima tikriausiai ant vienos rankos pirštų. Žinomiausias iš jų D.Glancas, kuris ten dirbo tolimais B.Jelcino laikais. Tačiau visai nebūtina sėdėti to archyvo skaitykloje ir pūsti dulkes nuo dokumentų, tam yra visagalis internetas.Šiuo atveju pasinaudota portalu "Российско-Германский проект по оцифровке германских документов в архивах Российской Федерации", kuriame skelbiami GMCA 500-ajame fonde esantys trofėjiniai dokumentai. Demonstruojajame dokumente gerai matosi portalo internetinio adreso vandenženklis. Todėl būtų sąžininga nurodyti iš kokio šaltinio paimtas dokumenats. Gėdinamasi pasakyti, kad naudojamasi rusišku portalu?
O norintys pažiūrėti neapkarpytą ir geros rezoliucijos dokumento kopiją, tai gali padaryti čia.
Jei kam labai reikia, tai ir dokumento archyviniai rekvizitai dokumento apačioje yra. :)
Demonstruojami ir sovietiniai dokumentai.
Vėl šaltinis GMCA. Sovietiniai dokumentai yra skelbiami portale pamyat-naroda.ru. Vėl vengiama parodyti, kad naudotasi rusišku portalu?
Keista tai, kad cituojama 32-osios šaulių divizijos Kovinių veiksmų žurnalas (būtent taip verčiamas to dokumento pavadinimas; rus. Журнал боевых действии), o ne 113-ojo šaulių pulko Kovinių veiksmų žurnalas, kuriame įvykiai aprašomi kur kas detaliau.
Norintys pasklaidyti 32šd 1945 metų sausio mėnesio Kovinių veiksmų žurnalą, tai gali padaryti čia.
Pagrindinės nesėkmės priežastys.
Plonas ledas. O kitose vietose ledas buvo storesnis?
Divizijos vadovybė kelis kartus bandė forsuoti marias toje pačioje vietoje. Kodėl būtent toje pačioje vietoje? Jau minėtame 113 šp Kovinių veiksmų žurnale priežastis nurodyta labai aiškiai. Sovietinė vadovybė žinojo apie vokiečių numatomą atsitraukimą ir tam atsitraukimui pridengti paliktą grupuotę. Norint apsunkinti apsunkinti vokiečių atsitraukimą ir norėta tą priedangos grupuotę sunaikinti.
Pasirinkta pati blogiausia vieta? Turint tokią užduotį vieta buvo pati tinkamiausia. Tolyn į pietus marios tik platėja, o pasirenkant vietą šiauriau, vokiečių priedangos grupuotę atkirsti nuo besitraukiančių pajėgų neįmanoma.
Priešingame krante buvo įtvirtiniai. Tai juk visoje Kuršių Nerijoje buvo tie įtvirtinimai. Ir tai matosi žiūrint į visą žemėlapį.
Klausome tekstą nuo maždaug 20:40.
Dar viena priežastis, kuri nėra įvardijama šaltiniuose, bet kuri labai aiškiai matyti iš jų, kad 32-oji šaulių divizija, jos vadovybė, spaudė tuos karius kelis kartus toje pačioje vietoje kartoti tą patį veiksmą, kol galų gale jiems pavyks.
Kaip tai nėra įvardinama šaltiniuose tas "spaudimas"???? Taip ir norisi paklausti - gerbiamas profesoriau, jūs tikrai skaitėte tuos dokumentus, kurių skaidres demonstruojate?? Prieš kelias akimirkas jūs demonstravote 32-osios šaulių divizijos Kovinių veiksmų žurnalo lapo kopiją. Tas pats žurnalas, verčiam vieną puslapį atgal.
Tuo metu, kai 17-osios ir 322-osios šaulių divizijos kovojo dėl Memelio (Klaipėdos - diedo past.), 113-ojo šaulių pulko vadui buvo įsakyta naktį į 1945 metų sausio 28 forsuoti Kuršių Neriją. Tačiau nežiūrint į tai, kad žvalgybos kuopos žvalgai pasiekė krantą, pulko vadas majoras Ivanovas bandė įrodinėti, kad neįmanoma pasiekti neriją, kad įlanka dar neužšalusi ir pereiti per ją neįmanoma.
Tik po divizijos vadovybės spaudimo 113-asis šaulių pulkas pasiuntė savo kuopas į žvalgybą, bet laikas jau buvo praleistas. Priešininkas supėjo pergrupuoti savo i Memlio persikėlusias pajėgas ir pakrantėje išdėstyti ugnies pozicijas.
Apie rezultatus.
Rezultatas yra toks - profesorius daro itin grubią klaidą, kuri neatleistina tokio lygio pranešėjui. Turiu mintyje raudonu kvadratu apvestą frazę. Taip, vokiečiai savo korpusus numeruodavo lotyniškais skaitmenimis, bet su jų numeracijos sistema atskira kalba. O štai sovietai savo dalinius ir junginius numeravo išimtinai arabiškais skaitmenimis.
Puolimo kaina.
Turima mintyjei 113-ojo šaulių pulko štabo 1945 metų sausio 29 dienos Kovinis pranešimas Nr.55, kuriame kalbama apie 64 žuvusius, 45 sužeistu ir 22 sugrįžusius. Tačiau šiame pranešime nekalbama apie 4 sužeistus.
Apie pargabentus 4 sužeistus karius, iš kurių vienas netrukus mirė kalbama to paties pulko štabo 1945 metų sausio 30 dienos koviniame pranešime Nr.56.
Yra ir ataskaita (rus. отчет), tačiau ji parašyta ne „iš karto po įvykių“, o praėjus porai dienų po jų - 1945 metų vasario 2 dieną ir ji pakankami įdomi. Ir visai ne dėl to, kad joje nėra nei 22 sugrįžusių, nei 4 sužeistų. Ataskaitoje pateikiami tokie duomenys.
Bendri nuostoliai 1945.01.29 buvo: užmušti 49, sužeisti 50 žmonių, jų tarpe pulko vadas majoras Ivanovas.
Karininkų nuostoliai užmuštais ir sužeistas sudarė 15 žmonių.
Iš dokumento neaišku, kiek karininkų žuvo ir kiek sužeistų. Neaišku, ar tie 15 karininkų patenka į tuos 49 žuvusių + 50 sužeistų. Kodėl pulko vadas minimas tarp tų 49+50, o ne prie 15 karininkų? Tačiau galime atkreipti dėmesį, kad prie 49 žuvusių pridėjus 15 karininkų (bet juk tarp jų buvo ir sužeistų), gauname operatyvinėje suvestinėje minimą skaičių 64. Įrodyta? Tai kad nelabai. Tik eilinį kartą įsitikiname, kad toje karo „buhalterijoje“ velnias koją gali nusilaužti.
Kalbėdamas apie nuostolius profesorius "išmeta" dar vieną "šedevrą".
Mokslų daktaras įsigudrina lotyniškais skaitmenimis pažymėti ne tik 19-ąjį šaulių korpusą, bet ir 4-ąją smogiamąją armiją. :) Tai tik eilinį kartą įrodo, kad kariniuose reikaluose mokslininkui dar reikia gerokai padirbėti.
Šiame stop kadre yra dar vienas niuansas, į kurį dėmesį atkreips tik žinovai.
Po dviejų mėnesių XIX ŠK štabe surašytame karinių veiksmų žurnale...
Tiek to tas XIX korpusas ir nesikabinėsim prie žurnalo pavadinimo - karinių veiksmų ar kovinių. Atkreipsime dėmesį į datą. 1945-03-28. Retorinis klausimas - iš kur ji paimta? Atsakau. Iš to žurnalo lydraščio.
Matote viršutiniame kairiame kampe žodžius исх.0153 ir datą po juo? Tai ne žurnalo surašymo data, o perdavimo 4-osios smogiamosios armijos operatyviniam skyriui data. Gi pats žurnalas buvo rašomas "čia ir dabar". Žinoma, buvo rašomi ir post factum, bet apie tai atskira kalba.
Grįžkime prie nuostolių, su kuriais ne viskas taip sudėtinga, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Citata iš straipsnio "Vakarų ekspresas".
V. Safronovo skaičiavimu (remiantis jam prieinamais istoriniais dokumentais), žūti tos operacijos metu galėjo apie 100 raudonarmiečių (nors pranešta apie gerokai mažiau, nes ne visi buvo identifikuoti: dešimtys tiesiog paskendo mariose).
Jei istorikui prieinami tik minėti pranešimai ir ataskaita, tai suskaičiuoti tuos nuostolius gana sunku ir tenka tik ironiškai nusišypsoti skaitant jo prielaidą apie tai, kad dalis paskendo, jie nebuvo identifikuoti, todėl apie juos nebuvo pranešta.
Nejaugi istorikui nėra žinoma kategoriją „dingę be žinios“? Ir kad ši kategorija nuostolių suvestinėse taip pat būna apskaityta?
Pats tiksliausias metodas norint sužinoti nuostolius yra dokumentai, kurie vadinasi „Asmeninės sudėties negrįžtamųjų nuostolių vardinis sąrašas“. Tokiuose sąrašuose pateikiama išsami informacija apie karius, tame tarpe ir apie mirties datą, vietą, pirminio palaidojimo vietą. Yra išlikę ir 113-ojo pulko tokie sąrašai, kuriuose pateikiami negrįžtami nuostoliai patirti per 1945 metų sausio 29 dieną. Vienas sąrašas eilinių ir seržantų, kuriame 42 pavardės, kitas - karininkų, kuriame 7 pavardės. Štai ir turime tą 113-ojo šaulių pulko žuvusiųjų 1945 metų sausio 29 dieną. 49. Viskas sutampa kaip vaistinėje.
Žuvusieji ir didvyriai.
Istorikas mini "kelias dienas", per kurias galimai žuvo iki 100 karių. Sudėtinga oponuoti nežinant kurios dienos turimos mintyje. Geriau prie konkretumų. Tikrai dokumente yra minimos septymios karininkų pavardės. Ir jas visas randame pulko asmeninės sudėties negrįžtamųjų nuostolių vardiniame sąraše.Štai to sąrašo pirmas lapas.
Kodėl tame sąraše buvo pakeistos dvi pavardės pristatant Didvyrio vardui gauti galime tik spėlioti. Įtikinamiausias variantas - tie du "išbraukti" kažkuo neįtiko "osobistui" arba "zampolitui".
Kur palaidoti? Vladyčevas.
Atkreipia dėmesį paskutinė pastraipa.
Jaun. ltn. Vladyčev, kurį sunkiai sužeistą, kiti kariai pargabeno naktį į 1945-01-30, mirė nuo žaizdų 1945-01-31 (karo lauko ligoninėje) ir buvo palaidotas Vėžaičiuose.
Žiupsnelis teorijos. Jei karys miršta taip vadinaname medsanbate, jis būna įtraukiamas į to karinio vieneto negrįžtamuosius nuostolius. Jei sužeistas karys išgabenamas į karo lauko ligoninę ir miršta ten, jis būna įtraukiamas į mirusiųjų ligoninėje sąrašus.
Vladyčevo nėra 113-ojo pulko negrįžtamųjų nuostolių sąrašuose, nes jis mirė karo lauko ligoninėje. Tai patvirtinančių dokumentų portale pamyat-naroda yra bent keli, nejaugi profesorius nebandė jų paieškoti? Juk tai elementaru.
Kaip ten bebūtų, 1945 metų sausio 29 mūšis ties Alksnyne buvo. Reikia sutikti, kad sovietams jis buvo (švelniai tariant) ne itin sėkmingas. Galima sutikti, kad tie nuopelnai yra išpūsti. Kita vertus savo nuopelnus išpučia (o priešininko sumenkina) absoliučiai visi. Ir panagrinėjus bet kurį bet kurios pusės karo meto žygdarbį (ar"žygdarbį"), beveik visada paaiškėja, kad viskas buvo ne visai taip (švelniai tariant) kaip kalbama legendose ir mituose. Šiuo atveju kas ir kodėl pasirinko pasirinko būtent tuos septynis - klausimas retorinis.
Ar reikia tuos akmenis išgabenti (sakykim) kad ir į Dzūkiją? Tekste rašoma, kad sprendimą turėtų priimti vietiniai gyventojai. Ir tai gal teisinga. Tik mano manymu tos nuomonės niekas neklaus, o paklausę nelabai paisys, nes tiems akmenims išlikti šansas artimas nuliui jau vien dėl to, kad ten (tikriausiai) nėra palaidojimų.
Kad ir koks bus priimtas sprendimas, yra sveikintina iniciatyva iš pradžių viską atmatuoti, tai yra išdiskutuoti, o tik po to pjaut, t.y. verst. O gal palikt?