Jeigu karas rytoj ... su Smetona
Gedas nepraleidžia nei vieno įdomesnio straipsnio tarpukario tema! Jeigu karas rytoj ... su Smetona:
http://gedas.livejournal.com/360495.html#comments
Ką gi, mano požiūris nuo A.Bačiulio kiek skiriasi:
Net tokiam istorinės alternatyvos entuziastui kaip aš panaši idėja pasirodė nužengusi per toli :D
Tačiau pamąsčius aktyviau, teko pripažinti, kad tai gana įdomus ir originalus būdas palyginti dviejų laikmečių Lietuvos kariuomenes. Tiesa, su A.Bačiulio išvadomis aš nesutikčiau.
I. Aviacija
1. Tarpukario aviacija.
Visos mūsų dienų Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinės priemonės mirtinai pavojingos tarpukario Lietuvos kariuomenės aviacijai. Aukštis, kuriame ANBO nepasiekiami mūsų dienų PLG, yra netinkamas aviacijos darbui. Žvalgytis aišku galima, bet rezultatai būtų daugiau negu kuklūs. Tarpukario aviacija sėkmingiau veiktų tik tokiu atveju, jeigu pripažinsime, kad tų laikų pilotai žino apie šiuolaikines PLG priemones. Priešingu atveju lėktuvai, mėginę išžvalgyti objektus, pridengtus PLG, iš tuo metu priimtų aukščių, paprasčiausiai negrįš. Masiškai. O tie kurie grįš, duos mažai naudos. Ir įranga, ir taktika buvo skirti vesti žvalgybą ano meto sąlygomis. Pavieniai šių dienų batalionai yra tokie mobilūs, gali judėti tokiomis vietovėmis ir tokiais atstumais, kurie ano meto sąlygomis paprasčiausiai neįsivaizduojami. Kol informacija apie tokio tai dydžio šarvuotą koloną pasieks pėstininkų divizijos ar pulko vadą (o būtent jiems ir turėjo dirbti artimos žvalgybos lėktuvai), minima kolona jau išeidinės į užnugarį arba bus išnykusi tokiu atstumu, apie kurį niekas ir nepagalvotų. O kur dar M113 kolonos su 12,7 mm kulkosvaidžiais ugnies galia, kuri žvalgybinį lėktuvą nuvytų zyzti gerokai saugesniu atstumu. Aišku, jeigu kažkokio stebuklo dėka jo „nenuimtų“ pernešamo priešlėktuvinio komplekso raketa. Su anų laikų supratimu nėra pagrindo tikėtis, kad darant lanką „saugiu“ atstumu iš žemės gali atlėkti kas nors rūkstančio ir savaime nusitaikančio į dirbančio variklio šilumą. O ANBO greitis ir evoliucijų ore galimybės - ribotos.
2. Šių dienų aviacija. Atsižvelgiant į anų laikų naikintuvų galimybes jokių šansų išlikti kovoje su „Albatrosu“ - nėra. Tereikia staigiai priartėti iš bet kurios pusės, paleisti ugnį, saugiai atitrūkti ir išeiti į pozicijas sekančiai atakai. Anuo metu lėktuvų turėta labai mažai, jų patruliavimo galimybės itin ribotos. Ir, tiesą pasakius, žvalgyti mūšio lauką būtų galima ir su „kukurūznikais“. Jau nekalbant apie nepilotuojamus aparatus. Na, greičiausiai kol kas jų neturi, bet pasiskolintų iš policijos J
„Albatrosą“ numušti pavyktų. Na, žinote, jis atakuoja, visi pliekia, pliekia iš visų turimų ginklų jam pavymui, o paskui Holivudas pastato filmą, kuriame lėktuvą numuša per lauką žingsniavęs Paežerių kaimo šaulys Anupras, vieną kartą nesitaikydamas pokštelėjęs su 1888 m. „Mauser“ šautuvu.
Gausiems to meto 20 mm automatiniams pabūklams (visiems 300) puikiai sektųsi „dorotis“ su turimais sraigtasparniais. Su sąlyga, kad šie veiktų ten, kur šių pabūklų būtų: pridengus tuos objektus, kuriuos buvo būtina ir kuriuos buvo planuojama pridengti, dalį pabūklų išskirsčius prieštankiniams uždaviniams, liktų daugybė „skausmingų“, jais nepridengtų vietų. Pvz., Prezidentūros ar Vyriausiojo Kariuomenės Štabo šturmas specialiosiomis pajėgomis pasinaudojant sraigtasparniais būtų gana nesunkiai įvykdoma operacija.
II. Artilerija.
Iš tiesų tarpukario artilerija buvo nepalyginamai gausesnė, šaudymo tolis ir 1/3 pabūklų kaunamoji galia buvo analogiškas dabar turimų 105 mm haubicų šaudymo toliui. Tačiau šių laikų artileristai turi nepalyginamai svarbesnį kozirį: neįsivaizduojamos kokybės ryšio ir ugnies valdymo priemones. Net ir perpus mažesniu atstumu šaudantys minosvaidžiai tarpukario artilerijai ne mažiau pavojingi nei haubicos. Artilerija nešaudė maksimaliu atstumu, jos pozicijos buvo įrengiamos vos iki kelių kilometrų nuo priešakinių linijų. Be viso kito didesniu atstumu ryšys tarp pėstininkų, priešakinių stebėtojų ir artilerijos nebuvo įmanomas ryšys. Nėra ryšio - nėra ugnies.
Antra, mūsų dienų artilerija pasižymėjo, ir vėl, neįsivaizduojamu mobilumu, ir neįsivaizduojamai plačiomis galimybėmiss manevruoti tiek „ratais“, tiek ugnim. Trumpai sakant: mūsų dienų artileristai ir minosvaidininkai gali sutelkti kad ir visų „vamzdžių“ ugnį reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, „nutildyti“ tarpukario artileriją ir vėl persikelti į kitą vietą. T.y. tarpukario artilerija mūsų dienų karių pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku būtų saugiai, be galimybės duoti atsaką, apipilta koncentruota ugnimi ir nutildyta, o mūsų dienų artilerija būtų jau kitoje vietoje.
III. Pėstininkai.
1. Pozicinis mūšis. Deja, su visa automatinių ginklų gausa ir šiuolaikišku apmokymu keli atskiri batalionai stoję į pozicinį mūšį su gausiais tarpukario pėstininkais turėtų arba išsisklaidyti, arba būtų prispausti, apsupti ir sutriuškinti. Su dideliais nuostoliais, tačiau vien dėl kiekybinės persvaros - nugalėtų. Be jokios abejonės, padėtį labai palengvintų tiesioginiu taikymu šaudančios lauko patrankos ir 20 mm automatiniai pabūklai bei 81,4 mm minosvaidžiai.
2. Manevrinis mūšis. Čia jau nepalyginamai geresnėje padėtyje atsidurtų mūsų dienų kariai. Pasinaudodami aukšto pravažumo autotechnika ir šarvuotais transporteriais, bei jau paminėtu šiuolaikine ryšių ir valdymo technika nesunkiai nardytų tarp tarpukario dalinių ir padalinių - tokia miniatiūrinė „Barbarosa“, kuriai didžiausia kliūtis būtų mažas karių ir padalinių skaičius.
http://gedas.livejournal.com/360495.html#comments
Ką gi, mano požiūris nuo A.Bačiulio kiek skiriasi:
Net tokiam istorinės alternatyvos entuziastui kaip aš panaši idėja pasirodė nužengusi per toli :D
Tačiau pamąsčius aktyviau, teko pripažinti, kad tai gana įdomus ir originalus būdas palyginti dviejų laikmečių Lietuvos kariuomenes. Tiesa, su A.Bačiulio išvadomis aš nesutikčiau.
I. Aviacija
1. Tarpukario aviacija.
Visos mūsų dienų Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinės priemonės mirtinai pavojingos tarpukario Lietuvos kariuomenės aviacijai. Aukštis, kuriame ANBO nepasiekiami mūsų dienų PLG, yra netinkamas aviacijos darbui. Žvalgytis aišku galima, bet rezultatai būtų daugiau negu kuklūs. Tarpukario aviacija sėkmingiau veiktų tik tokiu atveju, jeigu pripažinsime, kad tų laikų pilotai žino apie šiuolaikines PLG priemones. Priešingu atveju lėktuvai, mėginę išžvalgyti objektus, pridengtus PLG, iš tuo metu priimtų aukščių, paprasčiausiai negrįš. Masiškai. O tie kurie grįš, duos mažai naudos. Ir įranga, ir taktika buvo skirti vesti žvalgybą ano meto sąlygomis. Pavieniai šių dienų batalionai yra tokie mobilūs, gali judėti tokiomis vietovėmis ir tokiais atstumais, kurie ano meto sąlygomis paprasčiausiai neįsivaizduojami. Kol informacija apie tokio tai dydžio šarvuotą koloną pasieks pėstininkų divizijos ar pulko vadą (o būtent jiems ir turėjo dirbti artimos žvalgybos lėktuvai), minima kolona jau išeidinės į užnugarį arba bus išnykusi tokiu atstumu, apie kurį niekas ir nepagalvotų. O kur dar M113 kolonos su 12,7 mm kulkosvaidžiais ugnies galia, kuri žvalgybinį lėktuvą nuvytų zyzti gerokai saugesniu atstumu. Aišku, jeigu kažkokio stebuklo dėka jo „nenuimtų“ pernešamo priešlėktuvinio komplekso raketa. Su anų laikų supratimu nėra pagrindo tikėtis, kad darant lanką „saugiu“ atstumu iš žemės gali atlėkti kas nors rūkstančio ir savaime nusitaikančio į dirbančio variklio šilumą. O ANBO greitis ir evoliucijų ore galimybės - ribotos.
2. Šių dienų aviacija. Atsižvelgiant į anų laikų naikintuvų galimybes jokių šansų išlikti kovoje su „Albatrosu“ - nėra. Tereikia staigiai priartėti iš bet kurios pusės, paleisti ugnį, saugiai atitrūkti ir išeiti į pozicijas sekančiai atakai. Anuo metu lėktuvų turėta labai mažai, jų patruliavimo galimybės itin ribotos. Ir, tiesą pasakius, žvalgyti mūšio lauką būtų galima ir su „kukurūznikais“. Jau nekalbant apie nepilotuojamus aparatus. Na, greičiausiai kol kas jų neturi, bet pasiskolintų iš policijos J
„Albatrosą“ numušti pavyktų. Na, žinote, jis atakuoja, visi pliekia, pliekia iš visų turimų ginklų jam pavymui, o paskui Holivudas pastato filmą, kuriame lėktuvą numuša per lauką žingsniavęs Paežerių kaimo šaulys Anupras, vieną kartą nesitaikydamas pokštelėjęs su 1888 m. „Mauser“ šautuvu.
Gausiems to meto 20 mm automatiniams pabūklams (visiems 300) puikiai sektųsi „dorotis“ su turimais sraigtasparniais. Su sąlyga, kad šie veiktų ten, kur šių pabūklų būtų: pridengus tuos objektus, kuriuos buvo būtina ir kuriuos buvo planuojama pridengti, dalį pabūklų išskirsčius prieštankiniams uždaviniams, liktų daugybė „skausmingų“, jais nepridengtų vietų. Pvz., Prezidentūros ar Vyriausiojo Kariuomenės Štabo šturmas specialiosiomis pajėgomis pasinaudojant sraigtasparniais būtų gana nesunkiai įvykdoma operacija.
II. Artilerija.
Iš tiesų tarpukario artilerija buvo nepalyginamai gausesnė, šaudymo tolis ir 1/3 pabūklų kaunamoji galia buvo analogiškas dabar turimų 105 mm haubicų šaudymo toliui. Tačiau šių laikų artileristai turi nepalyginamai svarbesnį kozirį: neįsivaizduojamos kokybės ryšio ir ugnies valdymo priemones. Net ir perpus mažesniu atstumu šaudantys minosvaidžiai tarpukario artilerijai ne mažiau pavojingi nei haubicos. Artilerija nešaudė maksimaliu atstumu, jos pozicijos buvo įrengiamos vos iki kelių kilometrų nuo priešakinių linijų. Be viso kito didesniu atstumu ryšys tarp pėstininkų, priešakinių stebėtojų ir artilerijos nebuvo įmanomas ryšys. Nėra ryšio - nėra ugnies.
Antra, mūsų dienų artilerija pasižymėjo, ir vėl, neįsivaizduojamu mobilumu, ir neįsivaizduojamai plačiomis galimybėmiss manevruoti tiek „ratais“, tiek ugnim. Trumpai sakant: mūsų dienų artileristai ir minosvaidininkai gali sutelkti kad ir visų „vamzdžių“ ugnį reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, „nutildyti“ tarpukario artileriją ir vėl persikelti į kitą vietą. T.y. tarpukario artilerija mūsų dienų karių pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku būtų saugiai, be galimybės duoti atsaką, apipilta koncentruota ugnimi ir nutildyta, o mūsų dienų artilerija būtų jau kitoje vietoje.
III. Pėstininkai.
1. Pozicinis mūšis. Deja, su visa automatinių ginklų gausa ir šiuolaikišku apmokymu keli atskiri batalionai stoję į pozicinį mūšį su gausiais tarpukario pėstininkais turėtų arba išsisklaidyti, arba būtų prispausti, apsupti ir sutriuškinti. Su dideliais nuostoliais, tačiau vien dėl kiekybinės persvaros - nugalėtų. Be jokios abejonės, padėtį labai palengvintų tiesioginiu taikymu šaudančios lauko patrankos ir 20 mm automatiniai pabūklai bei 81,4 mm minosvaidžiai.
2. Manevrinis mūšis. Čia jau nepalyginamai geresnėje padėtyje atsidurtų mūsų dienų kariai. Pasinaudodami aukšto pravažumo autotechnika ir šarvuotais transporteriais, bei jau paminėtu šiuolaikine ryšių ir valdymo technika nesunkiai nardytų tarp tarpukario dalinių ir padalinių - tokia miniatiūrinė „Barbarosa“, kuriai didžiausia kliūtis būtų mažas karių ir padalinių skaičius.