Ką jūs darote, kai supykstate?

[gaivenyte]

Tik nesakykite, kad niekada nepykstate.
Nepatikėsiu.
Tačiau esu tikra, kad dauguma jūsų moka kažkaip sutramdyti savo pyktį. Būsiu labai dėkinga, jei parašysite, kaip tai darote, nes kitą savaitę Toastmasters klube sakysiu kalbą apie tai, kaip elgtis su jausmais.

Jei jums įdomūs šie dalykai, siūlau perskaityti šį tekstą, pagal kurį ir rengsiu kalbą

Comments

racionalizuoju

[lyja]

paprastai savęs klausiu: "O kokia to pykčio priežastis?". Dažniausiai pyktis kyla tada, kai kažkas vyksta ne taip, kaip aš tikiuosi ar norėčiau. Kai suprantu priežastį, suprantu, kad tai tik trumpalaikė reakcija, dėl kurios neverta gadinti sau ir kitiems dienos ar gyvenimo.

Teksto neskaičiau - labai daug vandens jame :)

Re: racionalizuoju

[gaivenyte]

Na, man atrodo, aš pamažu banalėju, kad man net pradeda patikti tokie tekstai :)

Baisu :)

O už atsakymą - ačiū.

Re: racionalizuoju

[lyja]

kiekvienam savo :)
man tai per daug tekste išvedžiojimų ir vinguriavimų, o toks stilius kaip kam

[krakadyla0]

Vat man niekada nuo pykčio nepadėtų empatija a la "sunki vaikystė, tėvas alkoholikas mušė ir medinius žaislus prie lubų prikalė". Kiekvienas turim savų auklėjimo užveistų tarakonų galvoj, bet ne kiekvienas išaugam šmikiais, ką? T.y. esi balvonas ne todėl, kad kažkada kažkas nutiko froidiško, bet todėl, kad duotoj situacijoj pasirinkai būt balvonu.

Kaip tvarkausi - analizuoju. Racionalus ar ne - jei iracionalus, atrišu nuo pykčio objekto ir įsivaizduoju, kaip juokingai atrodau, siusdama dėl niekų. Iškart pusės pykčio nėr. Jei racionalus ir nutaikytas į žmogų, tai objektą imu įsivaizduoti juokingose, orumą žeminančiose situacijose ir pykti ant tokio juokingo klouno tampa beprasmiška.
Jei racionalus ir nukreiptas į reiškinį, čia jau sunkiau. Stengiuosi nustumt į pasąmonę, tegul jie ten aiškinasi. :P

..labai daug vandens jame

[zeppelinus]

:)

Išrėžus tokią kalbą per Tostmeisterių susibūrimą, didžiosios auditorijos dalies prisnūdimas būtų faktiškai garantuotas..;)

Re: ..labai daug vandens jame

[gaivenyte]

va čia tu klysti. Geras oratorius iš to teksto galėtų padaryt nuostabią kalbą. Nežinau tik, ar aš padarysiu.

[ashtroka]

Pradėjau skaityt ir... nuskipinau iki pabaigos. Nemėgstu tokių aprašymų :)
Ką darau supykusi? Pykstu, žinoma. Pasinervinu, pabambu, šiek tiek suraukiu antakius - išleidžiu pykčiuką lauk, o ne sodinu jį kažkur viduje ir vaidinu, kad kvėpavimas, galvojimas apie lengvus daiktus tą pykčiuką užmigdys. Nė velnio.
Jei neslopiname džiaugsmo, skausmo, kodėl slopinti pyktį? Jį sugerti į save ir laikyti - o kam? Man būna, visokių negerų minčių kyla galvoje, tai aš jas išsakau, kad ir sau vienai, bet išsakau. Paleidžiu ir... pradingsta.
Šiaip dar padeda gera tranki muzika ir darbas: supykai, marš indų plaut, grindų šluostyt, išeina tie pykčiai akimirksniu. Panaudoji įsiūčio energiją gera linkme - tarsi pykčio garą nukreiptum į garo turbiną, kuri generuoja elektrą klebonijai apšviesti :P

[gaivenyte]

ačiū :)

Dar dėl teksto - neskaitei, nes nepatiko mintys ar pats tekstas?

[ashtroka]

Nesikabinėk prie žodžių :)

[gaivenyte]

Ne, aš labai rimtai.

Man įdomu, dėl ko mane užkabino šitas tekstas. Turbūt ne dėl rašymo grožio. Tai ir mąstau - ar kiti jame ką nors gero įžvelgia, ar ne. Jei ne, tai nieko čia labai ypatingo. Tiesiog žinosiu, kad tos knygos dovanoti draugams geriau nereikia.

[anaiptol]

jei kalbu su žmogum telefonu arba susirašinėju (darbiniais klausimais) ir jis mane biesina, - aš tvardausi. bet tai nereiškia, kad padėjus ragelio, negaliu išvadinti jo gaidžiu ir dar gražiau. jei nusipelnė. jei iš esmės nenusipelnė, bet atėmė daug brangaus laiko - išsilieju ir pamirštu. arba, jei pasakau žurnalistui viena, o ryte laikrašty matau pacituota ką kita - tai čia problema many ir neturėčiau supykti?.. kitas dalykas, kad nebėgu ir neužminuoju redakcijos.

draugai kartais supykdo ir nenorėdami. paprastai - nenorėdami, o susinervini, jei jau esi kažko blogai nusiteikęs. bet nei vienas nėra šventas, ir aš po kurio laiko numoju į pykčio priežastį, o jie - į mano reakciją, jei ją išvis pastebi.

tokia kalba, tiesą sakant, verstų mane pastoviai vartyti akis ir pašnibždom mėtyti replikas:D jei koks vienuolis pasakotų apie susitaikymą su aplinka, gal net rimčiau klausyčiau, nes jie ne šio pasaulio.

žo, ne kiekvienam š gėlės auga:) jei šviežias, gali ir nudeginti:)

jei koks vienuolis pasakotų apie susitaikymą su aplinka, gal net rimčiau klausyčiau, nes jie ne

[gaivenyte]

Ačiū. Labai gera pastaba.

Labai džiaugiuosi, kad čia įmečiau tekstą.

Dabar pradedu galvot, kad reikia pirmiau pasiekti tam tikrą dvasinį lygį, kad apie tokius dalykus galėtum papasakoti kitiems.
Akivaizdu, kad net ir tada yra sunku - štai daug kas žiovauja, iki pusės perskaitę tekstą. O man, ne tokiai jau ir dvasingai, nėra ko čia vaidint guru - nors Toastmasters chebra tikrai nevartytų akių ir nemėtytų replikų, mes mokomės vieni kitų netikėčiausias mintis priimti tolerantiškai.

"jei pasakau žurnalistui viena, o ryte laikrašty matau pacituota ką kita - tai čia problema many ir neturėčiau supykti?"
Kodėl manai, kad arba turėtum supykt, arba turėtum išvis nepykt? Natūralu, kad tave apima pyktis ir būtų nenormalu, jei tokiam poelgiui liktum abejingas. Tačiau tavo problema - ne žurnalisto poelgis, o pyktis. Kai nepyksi, tu tiesiog aiškiau matysi priežastis, kodėl žurnalistas taip pasielgė. Nepradėsi jo niekinti kaip žmogaus, nors ir pasmerksi jo poelgį.

Re: jei koks vienuolis pasakotų apie susitaikymą su aplinka, gal net rimčiau klausyčiau, nes jie

[anaiptol]

ne netikėčiausia, man tai tokia kaip ir seniai priblėsus ta idėja apie pykčio gesinimą ir racionalų suvokimą. kas gi čia netikėto?:)

šiaip jau nesu už tai, kad žmones atskirtų nuo poelgių, - elgiasi juk ne kažkoks mistinis ponas dievas, o konkretus žmogus. mažas vaikas - dar nežino, kas gerai ir kas blogai, bet jei suaugęs žmogus meluoja/šmeižia/spardo šiukšlių dėžes/šaudo kaimynus tai ne kažkoks "abstraktus elgimasis". žmogus taip daro dažniausiai sąmoningai. ir jis vertas pykčio, taip, gal ir dar ko nors, - atvertimo į doros kelią, sugėdinimo, supratimo, greitosios pagalbos ar dar ko.

aišku, aš pykstu ant žmogaus, jei jis man pakiaulino tyčia! ne ant aplinkybių ar to, kad mama jį vaikystėj buvo pametus parduotuvėj ir jis nuo to laiko nervingas pasidarė. kitaip ir nebus, ir nepateksiu aš į dangų:)
btw, jei tik galima, gyvenu su žmonėm draugiškai:). bet rankos kiaulėms neduodu:] laimė, tokių pažįstu labai labai mažai.