Išlįsiu ir aš į eterį trumpam
Taigi, kas vyksta? Kodėl manęs nėra? Na kodėl kodėl. O todėl. Tiesiog nuotaika buvo tokia, kad tik bambėti, o kadangi pats bambančių nemėgstu, tai ir nusprendžiau geriau patylėt ir užsiimti kuo nors, kas įdomu pačiam.
Galutinai įsisavinau ugnies uždegimą titnagu ir skiltuvu. Taip pat greitai, kaip su degtukais, liepsnos gauti nepavyks, bet minutės pilnai užtenka, kartais ir greičiau, jeigu viskas suruošta ir šienas perdžiūvęs, galima ir per pusę minutės susisukti. Profesionalai, girdėjau, per 7 sekundes sugeba, taip kad dar yra kur tobulėti. Bandžiau ir su lanku įsukti, žioruojantį angliuką išgavau, toliau jau ten tik technikos reikalas. Planuoju pamėginti įkurti ugnį, išėjęs į mišką ir su savimi turėdamas tik peilį, daugiau nieko. Kam to reikia? O man smagu tiesiog. Plius ką gali žinoti, kas gyvenime pravers.
Buvom Kernavėj per šventę. Smagu matyti pažįstamus veidus, kiek sugebėjau pamatyti pro minias žiūrovų. Iš kalvio nusipirkau baltišką peilį, atkurtą pagal radinį. Kitas meistras čia pat pasiuvo makštis tam peiliukui. Įdomus jis toks (peilis, ne meistras). Plienas, sakė, instrumentinis U8, tas pats, iš kurio visokias dildes gamina. Netgi negrūdintas, turėtų būti minkštesnis, greičiau atšipti, bet va iš sausos vyšnios šakos išdrožiau dailų kamštuką odinei gertuvei, pjausčiau mėsą, kremzles, kelis kartus kaulą buvau užkabinęs, ir po to užgalandinimas dar visai normaliai laikosi, prie nago limpa. Ir rankena meili, ąžuolinė. Aš ją sėmenų aliejumi įtryniau, tai atsirado toks švelnus matinis blizgesys, ir į ranką gulasi labai maloniai.
Išmokau juostas austi su kortelėmis. Gal ir "bobiškas" darbas, ką aš žinau, bet irgi labai malonus ir raminantis nervus. Pasiimi 100% vilnonių siūlų visokių žemiškų spalvų, prisigamini kvadratinių kortelių 5x5cm su skylėmis kampuose, suvarstai, prisikabini prie juosmens, kitą galą prie stalo kojos, įtempi, ir sukinėji iš pradžių pirmyn-pirmyn, po to atgal-atgal, vis šaudyklę prakišdamas (na čia aišku stipriai supaprastinta, yra niuansų, gal ir aprašysiu kada detaliau). Nuėjau į Mažvydo biblioteką, susiradau medžiagos apie tautines juostas. Ten, aišku, audžiamų juostų kiek kitoks gamybos principas, bet pritaikiau raštus ir šitam metodui. Reikės namie porą pavyzdukų nufotografuoti.
Kernavėj viena mergužėlė pademonstravo, kaip reikia verpti (su verpstuku, nieko ten sudėtingo šiaip, bet įgudimo reikia), plius kaip iš dilgėlių gauti pluoštą, primenantį šilką. Kaip tik žinau, kur yra daug dilgėlių. Reiks pamėginti, nes labai jau švelnus siūlas gaunasi iš jų, kur kas švelnesnis, nei lininis. O kanapinis siūlas šiurkštus, užtat labai tvirtas.
Valgyt virimas, verpimas, audimas. Che. Baigiu "subobėt" :{) . Reiks kalvystę gal kokią pamėginti, ar su žalvariu padirbėt, jis minkštesnis.
Su žmona pasisiuvom autentiškus Xa rūbelius (nagines, autus, marškinius, sermėgas, juostas ir t.t., viskas savo rankomis gaminta), prisikabinom po ragą prie juosmens, pasipuošėm baltišku žalvariu ir išmovėm į Estiją, www.kiruvere.ee , atstovauti lietuvių kultūros. Pasiėmiau šamotinį puodą, pagaminau jame kiaulienos gabalą su kalendrom, kmynais, česnakais, dar vyšniom užbėriau iš viršaus. Ir su raugintu česnaku, lauže keptu česnaku ir svogūnu. Suėjo puikiai, kai kas gal prisimenat, pas Maumaz'ą gaminau kažką panašaus. Ragas gerai įmirko naminiame Jono Morkūno aluje iš Pasvalio beigi latviškame neaiškios kilmės balzganame gėrime. Apie Estiją, žinoma, reikėtų atskirą įrašą daryti, nes keliais sakiniais apie ją nepapasakosi. Jeigu trumpai - puikus organizavimas, puiki atmosfera, šilti draugiški žmonės. Vakare, kai išsiskirstė turistai, iš vis buvo sunku pasakyti, kokiame amžiuje esi, kadangi estai tikrino visų dalyvių autentiškumą. Sudalyvavau jamsession'e dambrelis baltiškas + dambrelis estiškas, po to dambrelis + dūdmaišis. Estiškai lietuviui suprasti neina praktiškai nieko, išskyrus keletą žodžių (na pvz kirvis estiškai - "kirvis"). Užtat perėjus į muzikinę kalbą, po to - į kulinarinę, susišnekėjimo barjero nebeliko visiškai. Estė juvelyrė išmokė ir vietinio folkloro, "situ ruttu - karu tuleb" ("Šik greičiau, meška ateina"), beigi papasakojo, jog "in Estonia we have no sex and no future", turėdama omeny, jog kalba neturi vyriškos-moteriškos giminės, beigi veiksmažodžiai neturi būsimojo laiko formos.
Naginės - kur kas patogesnis apavas, nei šiuolaikiniai batai. Bet peršlampa. Sako, reikia riebalais tepti, bus kitas reikalas. Bandysim. Per savaitgalį taip pat kelis kartus buvau padžiovęs autus. Kol kas nelabai įsikertu, kodėl lietuviai tam paprastam veiksmui suteikė tokią keistą prasmę.
Iš kaimo prisivežėm didelį krepšį vyšnių ir gliaudėm. Turiu iš Amerikos parsivežęs antikvarinę XIX amžiaus vidurio kauliukų gliaudyklę. Veikia kuo puikiausiai, kauliukai eina vienas po kito kaip iš kulkosvaidžio, didelė sauja vyšnių per kelias sekundes. Tiesa, uogos kiek apsitraiško, reikia gerai sureguliuoti aparačiuką, kad traiškytų kuo mažiau. Užtat nereikia sėdėti ir knebinėti kauliukus po vieną su žiogeline grafke. Uogienių žiemai priruošta, dabar galima ir šiaip pasmaguriaut.
Planuose - susitarti su lietuviu kalviu, kad nukaltų keptuvę ir autentišką darbinį kirvuką. Apsiūti sermėgą vytomis juostelėmis. Pamėginti susukti vytines antkakles iš 3mm žalvarinės vielos, pagal X-XIa radinius. Išmokti iš vaško gaminti juvelyrinių dirbinių ruošinius, kuriuos po to galima būtų lieti iš žalvario. Prikarpyti iš žalvarinės skardelės papuošimų rankomis austai vilnonei skarai ir kepurėlei. Nueiti iki Neries pasirinkti karklinių vytelių ir išmokti normaliai pinti krepšius ir kt gerus dalykus. Išmokti susipinti šiaudinę skrybėlę. Važiuoti į kaimą prisirinkti ir prisiėsti vyšnių. Išsivirti midaus. Sudalyvauti Apuolėje vasaros pabaigoje. Tada į tėviškę rinkti grybų ir samanės degustuoti. O ten jau žiūrėsim.
Tai kol kas tiek. Nuoširdžiai jūsų.
Galutinai įsisavinau ugnies uždegimą titnagu ir skiltuvu. Taip pat greitai, kaip su degtukais, liepsnos gauti nepavyks, bet minutės pilnai užtenka, kartais ir greičiau, jeigu viskas suruošta ir šienas perdžiūvęs, galima ir per pusę minutės susisukti. Profesionalai, girdėjau, per 7 sekundes sugeba, taip kad dar yra kur tobulėti. Bandžiau ir su lanku įsukti, žioruojantį angliuką išgavau, toliau jau ten tik technikos reikalas. Planuoju pamėginti įkurti ugnį, išėjęs į mišką ir su savimi turėdamas tik peilį, daugiau nieko. Kam to reikia? O man smagu tiesiog. Plius ką gali žinoti, kas gyvenime pravers.
Buvom Kernavėj per šventę. Smagu matyti pažįstamus veidus, kiek sugebėjau pamatyti pro minias žiūrovų. Iš kalvio nusipirkau baltišką peilį, atkurtą pagal radinį. Kitas meistras čia pat pasiuvo makštis tam peiliukui. Įdomus jis toks (peilis, ne meistras). Plienas, sakė, instrumentinis U8, tas pats, iš kurio visokias dildes gamina. Netgi negrūdintas, turėtų būti minkštesnis, greičiau atšipti, bet va iš sausos vyšnios šakos išdrožiau dailų kamštuką odinei gertuvei, pjausčiau mėsą, kremzles, kelis kartus kaulą buvau užkabinęs, ir po to užgalandinimas dar visai normaliai laikosi, prie nago limpa. Ir rankena meili, ąžuolinė. Aš ją sėmenų aliejumi įtryniau, tai atsirado toks švelnus matinis blizgesys, ir į ranką gulasi labai maloniai.
Išmokau juostas austi su kortelėmis. Gal ir "bobiškas" darbas, ką aš žinau, bet irgi labai malonus ir raminantis nervus. Pasiimi 100% vilnonių siūlų visokių žemiškų spalvų, prisigamini kvadratinių kortelių 5x5cm su skylėmis kampuose, suvarstai, prisikabini prie juosmens, kitą galą prie stalo kojos, įtempi, ir sukinėji iš pradžių pirmyn-pirmyn, po to atgal-atgal, vis šaudyklę prakišdamas (na čia aišku stipriai supaprastinta, yra niuansų, gal ir aprašysiu kada detaliau). Nuėjau į Mažvydo biblioteką, susiradau medžiagos apie tautines juostas. Ten, aišku, audžiamų juostų kiek kitoks gamybos principas, bet pritaikiau raštus ir šitam metodui. Reikės namie porą pavyzdukų nufotografuoti.
Kernavėj viena mergužėlė pademonstravo, kaip reikia verpti (su verpstuku, nieko ten sudėtingo šiaip, bet įgudimo reikia), plius kaip iš dilgėlių gauti pluoštą, primenantį šilką. Kaip tik žinau, kur yra daug dilgėlių. Reiks pamėginti, nes labai jau švelnus siūlas gaunasi iš jų, kur kas švelnesnis, nei lininis. O kanapinis siūlas šiurkštus, užtat labai tvirtas.
Valgyt virimas, verpimas, audimas. Che. Baigiu "subobėt" :{) . Reiks kalvystę gal kokią pamėginti, ar su žalvariu padirbėt, jis minkštesnis.
Su žmona pasisiuvom autentiškus Xa rūbelius (nagines, autus, marškinius, sermėgas, juostas ir t.t., viskas savo rankomis gaminta), prisikabinom po ragą prie juosmens, pasipuošėm baltišku žalvariu ir išmovėm į Estiją, www.kiruvere.ee , atstovauti lietuvių kultūros. Pasiėmiau šamotinį puodą, pagaminau jame kiaulienos gabalą su kalendrom, kmynais, česnakais, dar vyšniom užbėriau iš viršaus. Ir su raugintu česnaku, lauže keptu česnaku ir svogūnu. Suėjo puikiai, kai kas gal prisimenat, pas Maumaz'ą gaminau kažką panašaus. Ragas gerai įmirko naminiame Jono Morkūno aluje iš Pasvalio beigi latviškame neaiškios kilmės balzganame gėrime. Apie Estiją, žinoma, reikėtų atskirą įrašą daryti, nes keliais sakiniais apie ją nepapasakosi. Jeigu trumpai - puikus organizavimas, puiki atmosfera, šilti draugiški žmonės. Vakare, kai išsiskirstė turistai, iš vis buvo sunku pasakyti, kokiame amžiuje esi, kadangi estai tikrino visų dalyvių autentiškumą. Sudalyvavau jamsession'e dambrelis baltiškas + dambrelis estiškas, po to dambrelis + dūdmaišis. Estiškai lietuviui suprasti neina praktiškai nieko, išskyrus keletą žodžių (na pvz kirvis estiškai - "kirvis"). Užtat perėjus į muzikinę kalbą, po to - į kulinarinę, susišnekėjimo barjero nebeliko visiškai. Estė juvelyrė išmokė ir vietinio folkloro, "situ ruttu - karu tuleb" ("Šik greičiau, meška ateina"), beigi papasakojo, jog "in Estonia we have no sex and no future", turėdama omeny, jog kalba neturi vyriškos-moteriškos giminės, beigi veiksmažodžiai neturi būsimojo laiko formos.
Naginės - kur kas patogesnis apavas, nei šiuolaikiniai batai. Bet peršlampa. Sako, reikia riebalais tepti, bus kitas reikalas. Bandysim. Per savaitgalį taip pat kelis kartus buvau padžiovęs autus. Kol kas nelabai įsikertu, kodėl lietuviai tam paprastam veiksmui suteikė tokią keistą prasmę.
Iš kaimo prisivežėm didelį krepšį vyšnių ir gliaudėm. Turiu iš Amerikos parsivežęs antikvarinę XIX amžiaus vidurio kauliukų gliaudyklę. Veikia kuo puikiausiai, kauliukai eina vienas po kito kaip iš kulkosvaidžio, didelė sauja vyšnių per kelias sekundes. Tiesa, uogos kiek apsitraiško, reikia gerai sureguliuoti aparačiuką, kad traiškytų kuo mažiau. Užtat nereikia sėdėti ir knebinėti kauliukus po vieną su žiogeline grafke. Uogienių žiemai priruošta, dabar galima ir šiaip pasmaguriaut.
Planuose - susitarti su lietuviu kalviu, kad nukaltų keptuvę ir autentišką darbinį kirvuką. Apsiūti sermėgą vytomis juostelėmis. Pamėginti susukti vytines antkakles iš 3mm žalvarinės vielos, pagal X-XIa radinius. Išmokti iš vaško gaminti juvelyrinių dirbinių ruošinius, kuriuos po to galima būtų lieti iš žalvario. Prikarpyti iš žalvarinės skardelės papuošimų rankomis austai vilnonei skarai ir kepurėlei. Nueiti iki Neries pasirinkti karklinių vytelių ir išmokti normaliai pinti krepšius ir kt gerus dalykus. Išmokti susipinti šiaudinę skrybėlę. Važiuoti į kaimą prisirinkti ir prisiėsti vyšnių. Išsivirti midaus. Sudalyvauti Apuolėje vasaros pabaigoje. Tada į tėviškę rinkti grybų ir samanės degustuoti. O ten jau žiūrėsim.
Tai kol kas tiek. Nuoširdžiai jūsų.