Kelionė į Gruziją (I)
Kamardžoba (laba diena), mielieji.
Šįkart papasakosiu apie kelionę į Gruziją. Pasakojimą suskirsčiau dienomis, kad neturintiems tiek daug laiko ar negalintiems vienu metu ilgai skaityt, būtų lengviau skaityti dalimis.
Kelionė į Gruziją
Kelionės yra geras daiktas. Bet kai kelionė prasideda vakare, nėr taip jau gerai. Visą dieną vistiek neina niekuo rimtu užsiimt. Vis žvilgčioji į laikrodį, kažką paveikinėji, pavaikštai iš kampo į kampą. Kai jau būtų laikas pagaliau eiti pro duris, pypteli SMS: atsiprašome, autobusas vėluos. Nepilną valandą. Prisideda nerimas, ar spėsime į kitą reikiamą autobusą. Galų gale sekmadienį penktą popiet paskutinįkart apžvelgiam namus, ar tikrai viską pasiėmėm, patikrinam kišenes, ar pasai vietoj, eilinį kartą žvilgsnis į kuprinę - ar papkė su bilietais ten, pabučiuojam vaikus, atsisveikinam su mano mama ir išeinam pro duris. Pagaliau, pajudėjom. Prasideda ilga kelionė į Tbilisį. Pirmiausia - autobusu į Rygą. Nors ir vėlavo atvažiuot į Tartu, Rygoj autobusas buvo laiku, vairuotojas neblogai paspaudė. Rygos autobusų stoty bandom rasti ką užkąst. Sekmadienio vakaras, tedirba vienintelė užkandinė, visi sumuštiniai su paprikom... Tenka pasitenkint apdžiūvusia bulkute. Na, geriau nei nieko:) Sulaukiam savo autobuso į oro uostą. Pasirodo, buvo ir pusvalandžiu anksčiau vienas, mums suteikė neteisingą info autobusų informacija. Kitąkart žinosim - visą info reikia tikrinti.
Lėktuvas viso labo 22:40. Gerai, kad sumuštiniais pasirūpinam tik praėję pirmuosius patikrinimus. Prisijungia ir kitos dvi bendrakeleivės. Į Tbilisį skrendam keturiese. Raimundas skrenda skaityt seminarų, pasakot apie Tartu universitetą ir įtikinėt studentų, kad verta atvažiuot mokytis į Estiją. Marge organizuoja visą kelionę, ji dirba universiteto marketingo skyriuje. Turi vilties, kad bent du studentus pavyks "užverbuoti". Elen - anglų kalbos profesorė, vyksta į Tbilisį organizuoti anglų kalbos testo norintiems pagal Erasmus programą atvykti į Tartu universitetą studentams. O aš šiaip, "asmeninė fotografė":) Po keturių metų pertraukos pirma kelionė, kur vėl lydžiu Raimundą. Labai laukiau kelionės, netgi pusiau išgydytas bronchitas negalėjo sustabdyt. Prisidėjau vaistų, kaip nors...
Elen labai bijo skristi. Reikėjo matyt jos veidą, kai pasakėm, kad mes iš Tartu atvažiavom autobusu, nematėm prasmės važiuot į Taliną, o iš ten skrist į Rygą... Beje, mes iš Tartu Rygon išvažiavom valanda vėliau nei Marge su Elen į savo skrydį iš Talino. Elen labai apgailestavo, kad nepagalvojo apie tokią galimybę išvengti dviejų papildomų skrydžių.
Lėktuvas kiek vėlavo. 3,5 val lėktuve - ir mes jau Tbilisyje. Vietinis laikas skiriasi dviem valandom, taigi, leidžiamės 4:30. Taksistas jau laukia, viešbutį pasiekėm 5:30. Pirmas pasigrožėjimas naktiniu Tbilisiu, nes veža pro visą centrą. Juokiamės, kad ne tiek ir daug laiko liko iki pusryčių, galim sulaukt ir tada eit miegot.
Pirma diena: Raimundo seminaras ir vakarienė su alumniais
Numigę tris valandas keliamės. Vis tik noris užkąst, o pusryčius duoda iki 10. Pirmasis susitikimas numatytas pirmą valandą. Nusprendžiu, kad dar turiu laiko išeit apsižvalgyt aplink. Prieš išeidama nufotografuoju vaizdelį pro langą. Mūsų viešbutis ant kalno, matos veik visas miestas. Gražu.
Tik išėjus pro viešbučio duris, rodos, ranka pasiekiamas, televizijos bokštas. Na, reiktų tik "truputį" palypėt viršun. Viešbučio darbuotojas pasistengia nuo tos minties atkalbėt, sako, kad vaizdas apgaulingas ir išties iki bokšto gerokai toliau.
Na, tiek to, mintis pasilaipiot aukštyn kuriam laikui atidedama, šiaip ar taip teturiu pusvalandį. Einu pasižvalgyt jau daug kartų patikrintu būdu - dešinėn, paskui dešinėn, paskui dar dešinėn, na, ir dažniausiai dar kartą pasukus dešinėn atsiduriama ten, iš kur ir išeita.
Mūsų viešbutis buvo tolokai nuo centro, rajonas aplink jį - tikrai ne iš prabangių.
Nustebino visur aplink matomi padžiauti skalbiniai.
Gruzinai vis dar įsitikinę, kad geriausia skalbinius džiovinti saulėje. O kad mieste pilna mašinų ir skalbiniai prisigeria dulkių - vietiniams kol kas nė motais. Besidairinėjant vienas senutėlėj parūdijusioj Pobiedoj sėdintis gruzinas pamoja prieit. Aišku, tradiciniai klausimai, iš kur, kodėl, ką čia veiki, ir panašiai.
Šneka rusiškai visiškai tokiu pačiu akcentu ir intonacijomis, kaip "Kaukazo belaisvėje". Iš pradžių labai juokinga, paskui ausis pripranta. Besisukinėdama atsiduriu gerokai žemiau viešbučio (vistik įsikūrėm ant kalno). Pamatau kažkokius laiptus aukštyn, nusprendžiu, kad lyg ir turėčiau išlįst kažkur netoli viešbučio. Neapsirinku. Pakeliui ant sienų netgi grafiti su viešbučio pavadinimu ir rodyklėm nupiešti:)
Grįžus iš pirmojo apsižvalgymo dar spėju įlįst dušan ir išvažiuojam. Tarptautinis Juodosios jūros universitetas įkurtas turkų, visi sutikti administracijos darbuotojai, pradedant pačiu rektoriumi - turkai. Universitetas tolokai už miesto, mintį, kad pafotografuosiu susitikimą ir seminaro pradžią, o paskui dingsiu pavaikščiot po miestą, tenka pamiršt. Su tuo universitetu Tartu universitetas planavo pasirašyt bendradarbiavimo sutartį, bet nieko neįgaliojo tą padaryt... Tai tik paėmėm jų paruoštą sutarties variantą, parvežimui... Man pasirodė keista, kad nebuvo pasiruošta jokių suvenyrų ir/ar dovanų. Turkų universitetas tai mums visiems trims (lydėjo mus vienas gruzinas, dabar studijuojantis Tartu universitete) davė puodukus su universiteto simbolika, Raimundui už skaitytą seminarą įteikė iškalinėtą žalvarinį paveikslą su pagrindiniais Tbilisio vaizdais.
Mes teatsivežėm saldainių dėžutę... Manau, kažkas marketingo skyriuje tiesiog neatliko savo darbo. Kadangi įgaliojimų sutarties sąlygų aptarimui ir pasirašymui nebuvo suteikta, gana greitai gavom pasiūlymą eit papietaut. Pietavom vietinėj valgykloj, bet ryškiai reikėjo valgyt lėčiau...:) Gavom normalius “studentiškus” pietus, tai nors nepersivalgėm:)
Po pietų vėl grįžom pas atsakingą už tarptautinius ryšius darbuotoją. Dar valandą visi mandagiai bandė rasti, apie ką dar čia pašnekėjus... Ir apie orą pašnekėjom, ir apie jų studijų programas, ir apie Tartu universiteto siūlomas sąlygas (kelis kartus). Prisijungė dar trys mokslininkai, tai ir jų dar paklausinėjom, kuo užsiima. Netgi pas rektorių nuėjom prisistatyt ir ranką paspaust, nors to ir nebuvo planuota.
IBSU Rektorius
Vienu žodžiu, šiaip taip laiką iki seminaro užmarinavom:) Seminaras pavyko, likusiems iki galo patiko.
Po teorinės dalies padarius trumpą pertraukėlę, beveik visi studentai pasinaudojo proga išnykt ir liko beveik vien tik doktorantai ir rimtesni universiteto darbuotojai. Taip kad, tikslinės auditorijos kaip ir nebeliko... Labai įdomu, ar bus iš to universiteto nors vienas norintis atvažiuot mokytis į Tartu universitetą...
Po seminaro mus į viešbutį parvežė universiteto vairuotojas. Visai neblogai, turint omeny, kad taksistai kvitukų neduoda, ir už taksi reikėjo mokėt patiems. Turėjom gerą pusvalandį atsipūtimui, ir išvažiavom į susitikimą su Tartu universiteto alumniais.
Susitikimo mintis gana įdomi: buvo sukviesti gruzinai, mokęsi Tartu universitete. Ne tik neseniai ten buvę pagal Erasmus programą, bet ir vyresnė karta, studijavus Tartu prieš gerus 20 metų. Vyresniuosius vis suburia vienon vieton Irina, ji yra tos grupės siela. Vakaro metu prisėdau su Irina kiek pasišnekėt. Rezultatas - ji sutiko vieną dieną pabūti mūsų gide:) Na, bet apie viską iš eilės.
Va šio susitikimo vakarienė atrodė taip, kaip ir įsivaizdavau gruziniškas vaišes. Visko geroookai perdaug, lėkštės su maistu sudėtos trim-keturiais aukštais.
Išskyrus šašlykus ir pomidorų-agurkų salotas, visa kita - nematyta. Labai patiko chačiapūriai su sūriu, ir kitom dienom kur valgiau, užsisakydavau. Dar patiko patiekalas iš trintų pupelių lobio. Buvo patiektas atskirai, bet vėliau teko ragaut ir chačiapūrius su lobio. Chinkali - dar vienas gruzinų tradicinis patiekalas, primenantis diiidelius koldūnus. Juos reikia valgyti rankomis, apverstus, pirma atsargiai išgeriant sultinį, o paskui suvalgant visa kita. Pati viršūnėlė, už kurios laikomas chinkali - nevalgoma, kaip paaiškino gruzinai, ten tiesiog kiek apvirta tešla, tai kam valgyt:)
Chačiapūriai su sūriu
Atneša chinkalius
Kepta žuvis, virš - vištienos salotos, šalia - lobio (trintos pupelės su kažkuo dar), kampe dešinėj - chačapuriai, po žuvim - gruziniška duona, viršuj - daržovės. Ir aišku, gruziniškas vynas.
Aišku, vakarienė pradedama tostais. “Mravalžamier!” - “Į sveikatą!” Labai stengiausi nepersivalgyti, visko ragaujant po mažą kasniuką. Beveik pavyko:) Marge sakė, kad maisto liko tikrai labai daug, tai jie paprašė po vakarienės sudėt viską į dėžutes ir išdalino gatvėje išmaldos prašantiems žmonėms.
Beje, mieste tikrai labai daug elgetaujančių, ne tik prie šventyklų, bet ir visur aplink. Dar labai daug gatvės prekybos, dažniausiai pardavinėjant kokias saulėgražas ar saldainius. Pagrindinėje gatvėje pristatyta daugybė suoliukų praeiviams, tai vos ne ant kas antro kas nors ką nors pardavinėja...
Nustebino, kad visose kavinėse rūkoma, mes jau nuo to atpratę... Ką darysi, nerūkymo zonų ten nėra, nori valgyt, tenka pakentėt. Kai paklausėm Aleksandro, kodėl neįveda draudimo rūkyt kavinėse, sakė, kad kavinės bijo, jog niekas nebeis. Girdėti argumentai...:)
Tbilisyje, kaip ir daug kur, kainos užsieniečiams “specialios, tik jums”. Taigi, jei šalia buvo gruzinų, tai jie kviesdavo taksi ir sutardavo dėl kainos, o tada jau mes įsėsdavom. Tik vienas taksistas dėl to išreiškė nepasitenkinimą, paklausdamas, ar su juo derėjęsis gruzinas yra mūsų draugas, ar tik šiaip lydintis. Atsakėm, kad ir taip, ir taip. Bekalbant jis pacitavo “Kaukazo belaisvę”, “glavnoe, shto nashi zhelanie vsegda sovpodali s nashimi vozhmosnostemi”, Raimundas atsakė “ptichku zhalko”, visi pasijuokėm, ir paskui jau draugiškai pasišnekučiavom. Mūsų taksistas pravažiuodamas pro kiekvieną bažnyčią persižegnodavo. Žinau, kad seniau buvo toks paprotys ir Lietuvoj, bet jau seniai to nesimato, ypač miestuose, o Gruzijoje dar labai daug žmonių pravažiuodami/praeidami bažnyčią žegnojasi.
Iš esmės, perkant gatvėje ar važiuojant taksi visad reikėjo derėtis. Turguje pirkau bananą, pasakė, kad kilogramas kainuoja 5 larius. Juokas ima, nes puikiai žinom, kad kaina užkelta, bet kadangi jie buvo vieninteliai, pardavinėjantys bananus, nusiderėt nepavyko ir teko už vieną bananą sumokėt vieną larį (~1,5 lt). Kiek vėliau vienoj parduotuvėlėj pirkom vandens (beje, pardavėja iškart pasakė, kad mes iš Lietuvos, akcentas stiprus...), tai paklausėm, kiek turėtų kainuot bananas. Na, sako, kilogramas ~3-3,5 larių. Pasakėm, kad sumokėjom vieną larį už vieną bananą, ji taip galvą palingavo ir sako, turėdama omeny pardavėjus: “nu, malatsy”:) Šiaip, derėtis su taksistais mums sekėsi visai neblogai, žinojom, kad iš centro iki viešbučio turėtų vežti už max 5 larius, bet turėtų užtekt ir 3, tai dažniausiai pavykdavo nusiderėt iki kainos vietiniams.