Kelionė į Gruziją (IV)
Ketvirta diena: kelionė namo nuo 5 ryto (3 Estijos laiku) iki 11 vakaro (lovą pasiekiant 1 val)
Rytą mūsų 5 val. atvažiavo per viešbutį užsakytas taksi (tada jo kaina įtraukiama į sąskaitą, kurią galima pateikt universitetui apmokėjimui). Vėl važiavom naktinio Tbilisio gatvėmis, tik šįkart į priešingą pusę. Gražus jis naktį, mielai būčiau ir daugiau pablūdijus senamiesčio gatvelėmis. Tikiuos, tai buvo ne paskutinė mūsų kelionė Gruzijon, norėčiau sugrįžti bent porai savaičių (ir maut į kalnus).
Oro uostan mus atvežė kokiu pusvalandžiu per anksti, pažiūrėjus į geležines kėdes pagalvojau, kad mielai tą pusvalandį dar būčiau viešbutyje pamiegojus... Na, bet bent jau prie registracijos į eilę spėjom atsistoti prieš jų nacionalinę jaunimo dziudo komandą, susiruošusią kažkur į varžybas:) Skrendant pirmyn man nebuvo išpirktas bagažas, bet skrendant atgal jau priklausė. Turėjom tik vieną lagaminą, pirmyn susipakavom labai tiksliai - svarstyklės rodė 19,9 kg. Grįžtant, susidėjus visus vynus ir kitas lauktuves - jau beveik 30. Oro uosto darbuotoja pažiūrėjo, pasitikslino, ar tas vienas lagaminas mums abiems, ir nieko daugiau nesakius užregistravo. Tai, kad nemokėjom už viršsvorį, sukėlė nuostabą Kijevo oro uosto darbuotojoms, na, bet čia jau ne mūsų problemos:)
Nuėjom išgert kavos, „pusryčiams“ suvalgiau puikų šokoladinį pyragą, paskui ramiai praėjom daiktų patikrą ir išskridom. Kiek nustebau, kad visi labai ramiai reagavo į mano fotoaparatą, na, kad jau nėr paranojos dėl fotografuojančių (Londone iškart apsauga prisistatė ir liepė mano tada turėtą muilinę pasidėt), tai ir naudojaus proga:) Gražus Tbilisis iš aukštai, kai ką pavyko atpažint.
Ir Gruzija graži, ypač kalnai.
Kėlėmės anksti, greit užmigau, atsibudus apačioj buvo „balta balta kur dairais“. Nusprendžiau, kad jau esam Ukrainoje:)
Pasirodo, Ukrainoje savaitgalį buvo stipri pūga, tai ketvirtadienį, kai skridom, dar net oro uostas nebuvo iki galo atkastas, kai kur buvo pakilimo takai apledėję...
Kijevo oro uostą tvarkė futbolo čempionatui, na, bet vis tiek teko pirma lipti į autobusus ir laukti, kol nuveš į terminalą. Ten apsidairėm, kad nelabai aišku, kur toliau mums eiti. Paklausėm darbuotojos, ta sako: „Tuoj atvažiuos autobusas ir nuveš jus į kitą terminalą“. Pasirodo, skrisim ne iš čia. Į autobusą surinko mus, skrendančius Rygon ir dar keliolika keleivių, skrendančių į Paryžių. Pakeliui dar pasižvalgėm į gražias pusnis ir atkasinėjamus takus.
Naujajame terminale viskas atrodo labai naujai, neseniai pastatyta ir... tuščia. Apsauginiai net apsidžiaugė, kad bus kieno daiktus patikrinti. Iš naujojo terminalo skrenda keliolika lėktuvų į įvairias Europos šalis. Didžiuliame pastate tebuvo dvi duty free parduotuvės (nuo vidurio viena kiek paėjus kairėn, kita - dešinėn, vaiko užsisakytos mašinos nė vienoj nebuvo. Ir netgi popierinių nosinių nebuvo).
Už parduotuvių, dar paėjus keliasdešimt metrų - po barą, kuriame galima gauti kavos, sumuštinių ir salotų plastmasiniuose indeliuose. Gerokas kontrastas po Tbilisio restoranų...:) Na ką, suvalgau savo pusrytines salotas, išgeriam kavos ir galvojam, kaip prastumti likusias tris valandas iki lėktuvo... Aš pasiimu Raimundo kompiuterį, pradedu rašyt kelionės įspūdžius, karts nuo karto nufotografuodama kokį kylantį lėktuvą.
Kijeve irgi niekam nekliūva mano fotoaparatas. Raimundas išsitraukia „Iliustruotąją istoriją“, proga ramiai paskaityt.
Taip sulaukiam savo lėktuvo, nusileidus žemyn nufotografuoju laukiančius keleivius ir akis užkliūva už vienos moters.
Įsižiūrėjusi atpažįstu - gi režisierė Giedrė Beinoriūtė. Buvo pas mus prieš tris metus, kai kovo 11-osios proga žiūrėjome jos filmą „Gyveno senelis ir bobutė“, netgi nakvojo pas mus. Ji irgi mus atpažįsta, maloniai pasišnekam. Pasirodo, grįžta iš dokumentinių filmų festivalio, kur rodė jos „Pokalbius rimtomis temomis“. Kad filmas apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu, paskaitėm tik laukdami Rygos oro uoste, tai jau grįžus parašiau laišką su sveikinimu. Sakė, kad į Gruziją kelioms savaitėms važiuos po savaitės. Turėtų jau rasti pavasarį, jau mes radom žydinčius medžius:)
Lėktuvas į Rygą vėlavo kokį pusvalandį, mums tai kas, kiek mažiau laukimo, bet visiems skrendantiems į Vilnių reikėjo gerokai paskubėti. Įdomu, ar spėjo, sakė, buvo likę kokios 10 min. Mums iki autobuso buvo dar trys valandos... Raimundas nupirko bilietus, kad vežtų tiesiai iš oro uosto, per daug nesiaiškinęs, kaip tas autobusas važiuoja. Pasirodo, tiesiog AirBaltic autobusiukas nuveža į Rygos autobusų stotį, kur jau persėdama į reikiamą autobusą. Būtų tai išsiaiškinęs prieš pirkdamas bilietus, būtume laisvą laiką praleidę Rygoj... O dabar ką, susiradom neblogą kavinę, papietavom, paskui aš vėl pasiėmiau kompą ir paskaitinėjant-parašinėjant laikas ir prabėgo.
Kavinės interjeras
Autobuse į Tartu susipažinom su vieno karininko šeima, važiavo jo aplankyti Velykoms. Iki Estijos sienos snaudžiau, paskui visai smagiai pasišnekėjom (kitų autobuso keleivių pykčiui, tipo, trukdėm miegot). Namuos buvom kiek prieš 11 vakaro, mano mama jau laukė su vakariene. Pavalgėm, suragavom vieną parsivežtą vyną ir griuvom miegot. Beveik para ant kojų duoda savo...:)
Tai va tiek tų įspūdžių iš kelionės Gruzijon:) Madloba (ačiū) visiems perskaičiusiems iki galo ir nahvamdis (iki);)