(no subject)
Čia bandė mane įtikinti, kad "atitikome vienas kitą" geriau nei "susitikome vienas kitą", tai apie tuos atitikimus ir norėčiau pakalbėti.
Pradėsiu kiek iš toliau, nuo fundamentalistų. Taigi vienas tokių fundamentalistų buvo Alfredas Adleris, individualios psichologijos pradininkas. Per daug nesigilsim į visus šios teorijos postulatus, bet pagrindinė individualiosios psichologijos mintis yra tokia: kiekvienas žmogus turi savo individualų gyvenimo stilių, kuriuo vadovaujasi sąmoningai arba nesąmoningai spręsdamas tam tikrus gyvenimo uždavinius, pvz., socialinių santykių, šeimos, karjeros srityse. Gyvenimo stilius paparastai susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje iki 5-7 metų ir išlieka nepakitęs, kaip teigia individualiosios psichologijos šalininkai, visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Kitais žodžiais kalbant, gyvenimo stilius - tai vaikystėje įgyta patirtis, tam tikri akiniai, per kuriuos žmogus žvelgia į pasaulį. Standartinis pavyzdys, sutinkamas daugelyje knygų, yra apie brolius dvynius, kurių vienas vaikystėje išsigando amtelėjusio šuns, o kitas kaip tik susitiko mažą ir draugišką šuniuką. Tada tikėtina, kad pirmasis ir užaugęs bijos šunų, o antrajam atvirkščiai - patiks šunys.
Taip pat A. Adleris teigė, kad žmogus visąlaik siekia pranašumo, tačiau pranašumo čia nereiktų suprasti kaip kažko negatyvaus. Pranašumas šiuo atveju yra žmogaus bandymas iš minuso pasiekti pliusą, t.y. susikurti tokias sąlygas, kur galėtų jaustis saugus, mylimas, įvertintas. Ir, priklausomai nuo susikurto individulaus gyvenimo stiliaus, siekia būti pripažintas tam tikroje visuomenėje, šeimoje ar darbe.
Tai ką aš šiuo norėjau pasakyti? Kalbant paprastai - tam tikri gyvenimo įvykiai, dažniausiai neigiami (jei būsime tikslūs - "neigiami" visada yra labai subjektyvi charakteristika ir susiję su emocijomis) palieka savo pėdsakus žmoguje. Ir jei, tarkim, tik gimęs vaikas yra tyras ir atviras visam pasauliui, tam tikri įvykiai vaikystėje gali suformuoti emocinius blokus, kurie dažniausiai yra mūsų net neįsisąmonami ir priimami kaip absoliuti tiesa.
Kas šiek tiek domėjosi joga ar kitomis Rytų praktikomis, tikriausiai yra girdėjęs apie taip vadinamas čakras arba energetinius centrus, kurių pagrindiniai yra išsidėstę išilgai žmogaus stuburo. Ir visas žmogaus gyvenimas priklauso nuo to, kaip ta energija teka, ar laisvai, ar egzistuoja kažkoks blokas, kliudantis laisvam energijos tekėjimui, todėl atsiranda tam tikros fizinės ar psichologinės ligos.
Taigi jei sudėtume krūvon Adlerio teoriją ir ezoterines žinias, gautume, kad žmogų, kaip būtybę, formuoja tam tikros emocijos - neigiamas išgyvenimas užblokuoja laisvą energijos tėkmę, taip sudarydamas tarsi "plyšius" bendrame žmogaus pavidale.
Jei pabandyčiau vizualizuoti žmogų, pasiremdmas kinų I-czin "Permainų knygos" hieroglifais (čia būtų galima pakapstyti giliau, bet nenukrypkime į šalį), tai dviejų žmonių susitikimas atrodytų maždaug taip:
Štai ir priartėjome prie tų vienas kito atitikimų. Jei žmonių gyvenimo stilius, arba kalbant kitaip, emocinių blokų rinkinys yra panašus, tokie žmonės atitinka vienas kitą ir, dažniausiai nesąmoningai, stengiasi išspręsti neigiamus išgyvenimus.
Nežinau, ar man pavyko aiškiai išreikšti savo mintis, nes man pačiam kaip ir viskas aišku, o ar aišku skaitytojui, tai priklauso nuo jo gyvenimo stiliaus :)
Pradėsiu kiek iš toliau, nuo fundamentalistų. Taigi vienas tokių fundamentalistų buvo Alfredas Adleris, individualios psichologijos pradininkas. Per daug nesigilsim į visus šios teorijos postulatus, bet pagrindinė individualiosios psichologijos mintis yra tokia: kiekvienas žmogus turi savo individualų gyvenimo stilių, kuriuo vadovaujasi sąmoningai arba nesąmoningai spręsdamas tam tikrus gyvenimo uždavinius, pvz., socialinių santykių, šeimos, karjeros srityse. Gyvenimo stilius paparastai susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje iki 5-7 metų ir išlieka nepakitęs, kaip teigia individualiosios psichologijos šalininkai, visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Kitais žodžiais kalbant, gyvenimo stilius - tai vaikystėje įgyta patirtis, tam tikri akiniai, per kuriuos žmogus žvelgia į pasaulį. Standartinis pavyzdys, sutinkamas daugelyje knygų, yra apie brolius dvynius, kurių vienas vaikystėje išsigando amtelėjusio šuns, o kitas kaip tik susitiko mažą ir draugišką šuniuką. Tada tikėtina, kad pirmasis ir užaugęs bijos šunų, o antrajam atvirkščiai - patiks šunys.
Taip pat A. Adleris teigė, kad žmogus visąlaik siekia pranašumo, tačiau pranašumo čia nereiktų suprasti kaip kažko negatyvaus. Pranašumas šiuo atveju yra žmogaus bandymas iš minuso pasiekti pliusą, t.y. susikurti tokias sąlygas, kur galėtų jaustis saugus, mylimas, įvertintas. Ir, priklausomai nuo susikurto individulaus gyvenimo stiliaus, siekia būti pripažintas tam tikroje visuomenėje, šeimoje ar darbe.
Tai ką aš šiuo norėjau pasakyti? Kalbant paprastai - tam tikri gyvenimo įvykiai, dažniausiai neigiami (jei būsime tikslūs - "neigiami" visada yra labai subjektyvi charakteristika ir susiję su emocijomis) palieka savo pėdsakus žmoguje. Ir jei, tarkim, tik gimęs vaikas yra tyras ir atviras visam pasauliui, tam tikri įvykiai vaikystėje gali suformuoti emocinius blokus, kurie dažniausiai yra mūsų net neįsisąmonami ir priimami kaip absoliuti tiesa.
Kas šiek tiek domėjosi joga ar kitomis Rytų praktikomis, tikriausiai yra girdėjęs apie taip vadinamas čakras arba energetinius centrus, kurių pagrindiniai yra išsidėstę išilgai žmogaus stuburo. Ir visas žmogaus gyvenimas priklauso nuo to, kaip ta energija teka, ar laisvai, ar egzistuoja kažkoks blokas, kliudantis laisvam energijos tekėjimui, todėl atsiranda tam tikros fizinės ar psichologinės ligos.
Taigi jei sudėtume krūvon Adlerio teoriją ir ezoterines žinias, gautume, kad žmogų, kaip būtybę, formuoja tam tikros emocijos - neigiamas išgyvenimas užblokuoja laisvą energijos tėkmę, taip sudarydamas tarsi "plyšius" bendrame žmogaus pavidale.
Jei pabandyčiau vizualizuoti žmogų, pasiremdmas kinų I-czin "Permainų knygos" hieroglifais (čia būtų galima pakapstyti giliau, bet nenukrypkime į šalį), tai dviejų žmonių susitikimas atrodytų maždaug taip:
Štai ir priartėjome prie tų vienas kito atitikimų. Jei žmonių gyvenimo stilius, arba kalbant kitaip, emocinių blokų rinkinys yra panašus, tokie žmonės atitinka vienas kitą ir, dažniausiai nesąmoningai, stengiasi išspręsti neigiamus išgyvenimus.
Nežinau, ar man pavyko aiškiai išreikšti savo mintis, nes man pačiam kaip ir viskas aišku, o ar aišku skaitytojui, tai priklauso nuo jo gyvenimo stiliaus :)