Apie nenormaliai aukštas temperatūras sužinojom tik sugrįžę po kopinėjimo į kalnus. Keliukas ėjo mišku ir vis kildamas, tad to karščio tiek nesijautė (mano rūbus vis vien reikėjo gręžti, bet taip jau visada būna). O leisdamiesi sutikom
va štai tokį meilų gyvūną:
.
Stirnų šiose vietovėse privisę daugiau nei jų normaliai turėtų būti, nes natūralių plėšrūnų čia nebelikę, o medžioklė uždrausta. O patys gyvūnai žmonių beveik nebebijo. Kai iš kuprinės pradėjau lėtai traukti fotoaparatą, stirnaitė net neketino sprukt, anaiptol - susidomėjus atitipeno, tikriausiai tikėdamasi kokių nors skanėstų. Skanėstų ji negavo, bet rankas laižė kaip koks naminis katinas.