“Kompasas galvoj“, arba Apie orientaciją kažkokioje erdvėje
Ernestas Parulskis (čia ne tas desantininkas, kuriam “3 sekundės dangaus“, čia kitas, ne Sigitas) “Verslo klasėje“ (2010m. balandis - mikliai varom visi pirkti, kol dar liko!), rašo:
Vilniuje niekada nebūčiau taip pasakęs. O Londone, praėjus metams, kai miesto žemėlapis susisluoksniavo galvoje, aplankyti atvažiavusiam bičiuliui ramiausiai paaiškinau:
- Išėjęs iš metro, eik į šiaurę...
Kur bičiuliui reikia eiti toliau, jau nebespėjau pasakyti, nes telefone sugriaudėjo pasipiktinęs balsas:
- Į kokią šiaurę? Ar aš diversantas, ar, šitas, skautas? Aš nevaikštau su kompasu! Aiškink normaliai - tiesiai, prie didelio medžio suk į dešinę, pamatysi žalią namą... Aiškink kaip vilnietis, - burbtelėjo geografijos nuorodų nukankintas draugas.
Simboliška, kad priekaištaudamas jis nepalygino savęs su jūreiviu.
Didžiojoje Britanijoje (ir jos kolonijose), kaip jokioje kitoje šalyje, ypač daug vietovių, kurių oficialiuose pavadinimuose yra pasaulio šalies patikslinimas. Kad ir kur žiūrėsi, rasi ką nors panašaus į Pietų Aktoną, Šiaurės Kentą, Vakarų Bromvičą ar tiesiog Ist (Rytų) Endą. Lietuvoje tokių pavadinimų nėra. [...]
Ir, be jokios abejonės, tai susiję su jūreivyste. Britai pradėjo plaukioti anksti, buriavo daug, toli ir dažnai. O lietuviai niekada neburiavo. Jie vaikščiojo pėsčiomis, jodavo, dabar - važinėja mašinomis. Ir važiuoja ne į vakarus, o “tiesiai, prie Suvalkų pasuk į dešinę, tada šiek tiek kairiau...“ Tai - sausumos žmogaus kalba.
Šiaip įdomu būtų patyrinėti, kiek tokio “kompasinio“ mąstymo yra beduinų ar kokių skandinavų kalbose. Dykuma - ne jūra, net jei ir kupranugariai yra “dykumos laivai“, bet orientavimasis irgi ten yra kitoks, nei pilnoje orientyrų sausumoje, kur svarbu težinoti, kad karvė orientyru būti negali, nes gali nueiti, todėl verta rinktis kitką (nepainioti su presuotu suvalkietišku šienu - šitą karvė gali surupšnoti prieš nueidama).
O va dėl vikingų palikuonių - irgi įdomu, nes spjaukite į barzdą tam, kuris pasakys, kad šie tik pakrantėmis galėjo plaukioti, nes orientuotis nemokėjo, mat, tokių sausumos žmonių nuomone, kaip ten be GPS, o dar labiau, o dieve dieve - ir be kompaso netgi!
Aš netgi ketinau kažkada parašyti čia atskirai apie vikingų navigaciją, bet kad apimtis jau labai didelė gaunasi, tai... atidėjau. Tamkart.
Nežinau, ar dabartiniai to krašto vikingai savo “vektorius“ kalboje vis dar “lazdomis“ (vienas iš GPS pirmtakų) matuoja, bet jų kalboje ligi šiol yra žodis, kurio nerastum kitose kalbose, ir kuris išsiverčia kaip “prapuolę be žinios jūroje“. Nepamenu to žodžio dabar, o va įdomu, kad prireikė trumpai įvardinti, matomai, neretam reiškiniui... Kas jų nuo plaukiojimo jūromis, vienok, neatbaidė.
Bet faktas lieka faktu - mes ir miške bei pelkynuose ne pagal saulę ar žvaigždes kelią randam. Mano kokybės vadybos dėstytojas prof. Juozas Ruževičius pasakojo, kaip pirko “mersą“ su kompasu. Iš pradžių džiaugėsi kaskart namo grįždamas, nes, neva, ir girtas kelią surastų (tsss!), bet paskui jį tas nuolatinis šalių stebėjimas gerokai “užkniso“ ir kompasą jis išlupo. O va keista, kad aš į savo visureigį kompasą kaip tik įsidėjau... Gal todėl, kad neretai važiuodavau ne keliu, o tiesiai per pievas ir laukus, kur akys mato?
Kol neburiavai, vairuodamas nekreipi labai dėmesio į aplinką.
Na, pradėjo lyti - įsijungi valytuvus, o kai sutemsta - šviesas (nors dabar jos jau dega ištisai, ir labai gerai, manau). Bet galvoti labai nebūtina: ženklai tave visą kelią globoja, o jis veda ten, kur ir reikia, o jei pasuka - tai taip ir reikia, vadinasi. Susilieji su keliu ir mąstai apie savo reikalus ar anapusinio pasaulio materijas.
Nereikia čia dėl srovių, potvynių ar bangų galvą sukti - nebent, duobę pamatytum, bet dugno reljefas ir gyliai buriuojant daug svarbiau. Nesuki galvos ir dėl stabdžių, išskyrus išskirtines situacijas. Gi burlaivis, dažnai, kaip automobilis plikomis padangomis plikledyje - reikia iš anksto galvoti, kaip ir kur pristabdysi ar kryptį keisi, o ne tuomkart, kai situacija iškils. Ir joks inkaras ABSo neatstos.
Manau, kad ne tik “orientavimasis kompasu“ yra svarbu, bet nuo sausumos žmonių skiria kitąkart ir mąstymas, laiko pojūtis, bendravimo savybės bei būdo bruožai. Burių ilgesys krante nepalyginamas su “einam pasidraginti“. Mažiausiai, ko pasigendi laive, tai telefonų, interneto, feisbukų-blogų (beje, Facebook aš ir neturiu) - netgi radijinės ar mygtukinės muzikos. Ir visiškai nesvarbu, ar kokia oliapupa triskart papus (pardon my French) tiuningavo, ar kad kažkur kažkas rengs paradą, o kažkam, matai, itin svarbu, kad anie, šiukštu, savo linksmakočiais tuomet vėjyje nemosuotų.
Ir jei grįžus iš vėjų ir vandens valdų namo, tie namai-namučiai-mieliausieji neatrodo dėl to ramiu užutekiu, tai kažkas su jumis negerai. Genetiniame lygyje. Kažkokie pokyčiai įvyko. Gali būti, kad plūgo rankeną nepastebimai išmainėte į rumpelį.
Ir trauk ją devynios!
Navigacijos ir buriavimo sezonas jau čia pat. Įkvėpkite vėjo. Užuodžiate?
Vilniuje niekada nebūčiau taip pasakęs. O Londone, praėjus metams, kai miesto žemėlapis susisluoksniavo galvoje, aplankyti atvažiavusiam bičiuliui ramiausiai paaiškinau:
- Išėjęs iš metro, eik į šiaurę...
Kur bičiuliui reikia eiti toliau, jau nebespėjau pasakyti, nes telefone sugriaudėjo pasipiktinęs balsas:
- Į kokią šiaurę? Ar aš diversantas, ar, šitas, skautas? Aš nevaikštau su kompasu! Aiškink normaliai - tiesiai, prie didelio medžio suk į dešinę, pamatysi žalią namą... Aiškink kaip vilnietis, - burbtelėjo geografijos nuorodų nukankintas draugas.
Simboliška, kad priekaištaudamas jis nepalygino savęs su jūreiviu.
Didžiojoje Britanijoje (ir jos kolonijose), kaip jokioje kitoje šalyje, ypač daug vietovių, kurių oficialiuose pavadinimuose yra pasaulio šalies patikslinimas. Kad ir kur žiūrėsi, rasi ką nors panašaus į Pietų Aktoną, Šiaurės Kentą, Vakarų Bromvičą ar tiesiog Ist (Rytų) Endą. Lietuvoje tokių pavadinimų nėra. [...]
Ir, be jokios abejonės, tai susiję su jūreivyste. Britai pradėjo plaukioti anksti, buriavo daug, toli ir dažnai. O lietuviai niekada neburiavo. Jie vaikščiojo pėsčiomis, jodavo, dabar - važinėja mašinomis. Ir važiuoja ne į vakarus, o “tiesiai, prie Suvalkų pasuk į dešinę, tada šiek tiek kairiau...“ Tai - sausumos žmogaus kalba.
Šiaip įdomu būtų patyrinėti, kiek tokio “kompasinio“ mąstymo yra beduinų ar kokių skandinavų kalbose. Dykuma - ne jūra, net jei ir kupranugariai yra “dykumos laivai“, bet orientavimasis irgi ten yra kitoks, nei pilnoje orientyrų sausumoje, kur svarbu težinoti, kad karvė orientyru būti negali, nes gali nueiti, todėl verta rinktis kitką (nepainioti su presuotu suvalkietišku šienu - šitą karvė gali surupšnoti prieš nueidama).
O va dėl vikingų palikuonių - irgi įdomu, nes spjaukite į barzdą tam, kuris pasakys, kad šie tik pakrantėmis galėjo plaukioti, nes orientuotis nemokėjo, mat, tokių sausumos žmonių nuomone, kaip ten be GPS, o dar labiau, o dieve dieve - ir be kompaso netgi!
Aš netgi ketinau kažkada parašyti čia atskirai apie vikingų navigaciją, bet kad apimtis jau labai didelė gaunasi, tai... atidėjau. Tamkart.
Nežinau, ar dabartiniai to krašto vikingai savo “vektorius“ kalboje vis dar “lazdomis“ (vienas iš GPS pirmtakų) matuoja, bet jų kalboje ligi šiol yra žodis, kurio nerastum kitose kalbose, ir kuris išsiverčia kaip “prapuolę be žinios jūroje“. Nepamenu to žodžio dabar, o va įdomu, kad prireikė trumpai įvardinti, matomai, neretam reiškiniui... Kas jų nuo plaukiojimo jūromis, vienok, neatbaidė.
Bet faktas lieka faktu - mes ir miške bei pelkynuose ne pagal saulę ar žvaigždes kelią randam. Mano kokybės vadybos dėstytojas prof. Juozas Ruževičius pasakojo, kaip pirko “mersą“ su kompasu. Iš pradžių džiaugėsi kaskart namo grįždamas, nes, neva, ir girtas kelią surastų (tsss!), bet paskui jį tas nuolatinis šalių stebėjimas gerokai “užkniso“ ir kompasą jis išlupo. O va keista, kad aš į savo visureigį kompasą kaip tik įsidėjau... Gal todėl, kad neretai važiuodavau ne keliu, o tiesiai per pievas ir laukus, kur akys mato?
Kol neburiavai, vairuodamas nekreipi labai dėmesio į aplinką.
Na, pradėjo lyti - įsijungi valytuvus, o kai sutemsta - šviesas (nors dabar jos jau dega ištisai, ir labai gerai, manau). Bet galvoti labai nebūtina: ženklai tave visą kelią globoja, o jis veda ten, kur ir reikia, o jei pasuka - tai taip ir reikia, vadinasi. Susilieji su keliu ir mąstai apie savo reikalus ar anapusinio pasaulio materijas.
Nereikia čia dėl srovių, potvynių ar bangų galvą sukti - nebent, duobę pamatytum, bet dugno reljefas ir gyliai buriuojant daug svarbiau. Nesuki galvos ir dėl stabdžių, išskyrus išskirtines situacijas. Gi burlaivis, dažnai, kaip automobilis plikomis padangomis plikledyje - reikia iš anksto galvoti, kaip ir kur pristabdysi ar kryptį keisi, o ne tuomkart, kai situacija iškils. Ir joks inkaras ABSo neatstos.
Manau, kad ne tik “orientavimasis kompasu“ yra svarbu, bet nuo sausumos žmonių skiria kitąkart ir mąstymas, laiko pojūtis, bendravimo savybės bei būdo bruožai. Burių ilgesys krante nepalyginamas su “einam pasidraginti“. Mažiausiai, ko pasigendi laive, tai telefonų, interneto, feisbukų-blogų (beje, Facebook aš ir neturiu) - netgi radijinės ar mygtukinės muzikos. Ir visiškai nesvarbu, ar kokia oliapupa triskart papus (pardon my French) tiuningavo, ar kad kažkur kažkas rengs paradą, o kažkam, matai, itin svarbu, kad anie, šiukštu, savo linksmakočiais tuomet vėjyje nemosuotų.
Ir jei grįžus iš vėjų ir vandens valdų namo, tie namai-namučiai-mieliausieji neatrodo dėl to ramiu užutekiu, tai kažkas su jumis negerai. Genetiniame lygyje. Kažkokie pokyčiai įvyko. Gali būti, kad plūgo rankeną nepastebimai išmainėte į rumpelį.
Ir trauk ją devynios!
Navigacijos ir buriavimo sezonas jau čia pat. Įkvėpkite vėjo. Užuodžiate?