“Kompetent Kriū“!
Šeštadienis, gruodžio 29d.
2007m.
Vilnius
___________________________
Štai ir baigėsi mano kursai Artūro Dovydėno kreiserinio buriavimo mokykloje. Gavau baigimo dilomą Nr.AN008, gražiai įrėmintą ir su iškiliu metalizuotu antspaudu. Gražiai atrodo, tik rėmelis tokia pompastiška proga turėtų būti dvigubai didesnis, mano galva. Bet kad nelabai turiu kur kabinti, tai pasidėti į stalčių rėmo formatas kaip tik yra tinkamas.
Iki tol dar išlaikiau ir šios mokyklos neformalius teorijos egzaminus (plg. “vairavimo teorijos mokyklinis, prieš Regitrą“). Ir kiek pastebėjau, berods, vienas iš geresnių rezultatų, nesigiriant - 78.57% (22 teisingi atsakymai iš 28). Tačiau manau, kad dar oi kaip yra ką man mokytis! Netikslūs atsakymai į klausimus buvo:
- kas yra švyturio blyksnio periodas (šviesos ir tamsos fazių laikų suma);
- ciklono judėjimo nustatymo dėsnis (Beis-Balo žinojau, centro radimą - irgi, o va kad šaltas oras lieka kairėje ir pamiršau...);
- keturios rūko rūšys (radiacinis, orografinis, frontinis ir jūrinis);
- kiek rūšių buojų apibrėžia IALA sistema (nurodžiau dvi: kardinalinę ir lateralinę, o ši organizacija, pasirodo, dar atskiromis laiko laisvo kelio, pavienės kliūties ir specialiąją, kurias buvau priskyręs prie anuodviejų);
- kur galioja IALA B sistema (Amerikos, Japonija, Korėja, Filipinai - tolokai iki ten man dar laiveliu... B sistemoje lateralinių buojų formos identiškos A, tik spalvos sukeistos);
- kas yra kvadratūra (sizigija - kai sutampa Mėnulio ir Saulės projekcija į Žemę, o kvadratūra - Mėnulis stačiu kampu į Saulės projekciją Žemės atžvilgiu; šie dalykai apsprendžia potvynių ir atoslūgių maksimalius aukščius, nes sizigijos metu šių kūnų trauka yra didesnė, aišku).
Ir dar gavau Įgulos nario pažymėjimą (Competent Crew). Lietuvoje tai ne tiek ir svarbu, bet Lietuva pasauliui ne rodiklis, juolab, ir dėl esamų čia šiuo metu peripetijų su diplomavimu ir laivavedžių sertifikavimu. Ir juolab, kad gi ruošiuosi laikyti LBSe škiperio (“antraeilio vairininko“) egzaminus, bet va nuomojant čarteriu didesnes (“normalesnes“) jachtas užsienyje kartais pareikalauja turėti ir papildomą įgulos narį (matrosą) prie škiperio (skipper plus crew), kuris tikrai reikalingas ir švartuojantis, ir su burėmis tvarkantis. Tad toks gal LBS senbuvių pašaipiu požiūriu nereikšmingas ir “Dovydėno išsigalvotas“ popierėlis iš tikro man “ūkyje pravers“ jau dabar.
Nors, aišku, šis pažymėjimas parodo pašaliniam škiperiui tik tiek, kad moku porą mazgų užveržti, kuriuos dar po to nepjaunant virvės bus galima kaip nors atmazgyti, žinau, kurioje pusėje yra jachtos priekis, galiu patraukti reikiamą virvutę paliepus (iš kokio jau net antro karto teisingai atsirinkęs), dar galiu palaikyti už rumpelio, jei duos pavairuoti, ir dar galiu pasaugoti jachtą marinoje, kol iki baro kapitonas suvaikščios (degtinės jungos bėga). Ir kad jau apie laipsnius, tai dar žinau, kiek yra vienas rumbas.
Ir dar gavau dvi įlaminuotas “šperas“ su navigaciniais žiburiais pagal COLREGS-72 ir CEVNI (lietuviai, skirtingai nuo latvių su estais, dar ne ES; mes vis dar su Rusija, Ukraina, Kazachstanu...), tam atvejui, jei naktį antrasis kapitono padėjėjas nuspręs nusnūsti per savo “šuniškąją“ vachtą (tradiciškai laivuose tai yra navigatorius ir jis budi nuo 12 iki 4 val. - dukart per parą).
Nebeužilgo, sausio gale, bus jau oficialus II-eilės vairininko (normalių žmonių kalba pasaulyje - tai būtų Vidaus vandenų škiperis) egzaminas, o va ten rezultatas jau rimtai skaitysis, kiek iš tikro įsisavinau medžiagos, ir ką apie jachtos valdymą bei navigavimą nutuokiu bei galiu gerbiamai kapitonų komisijai papasakoti. Juolab, kad pamusalaso dėdulė toje komisijoje tai jau tikrai lengvai po pirštus nepraleis, kaip kalbama... Bet gal pas patį pamusalasą ar jo partnerį katamaranams kiprasą įsiprašysiu kada jūreiviu jūrinei praktikai? Va, ir popierėlį gi turiu! Ir netgi laminuotą. Kad neperšlaptų, jei per bortą virsčiau...
* * *
O pabaigoje atsipalaidavimui ir savo malonumui pažiūrėjom du filmukus, paruoštus britų ir aprobuotus RYA buriuotojų mokymui. Pirmame pagyvenęs džentelmenas tik laikėsi už rumpelio (panašu, kad buvo įmaukęs grogo) ir nurodinėjo savo žmonai, ką ji turi daryti, o ta entuziastingai atsakinėjo, kada jau yra pasiruošusi, tąsėsi su burėmis, tampė lynus, skandino ir vėl traukė inkarą, švartavosi, gulinėjo ant pilvo ir nuo bako (t.y. priekinis denis) bandė prisitraukti kobiniu filmavimui įmerktą kažkokią švartavimosi buoją... Tad antroje šio filmo dalyje, kur MOB (man over board) procedūra buvo nagrinėjama, kita, ir jaunesnė, moteris tiesiog šitą škiperį išmetė per hakabortą! Neapsikentė, kaip mes nusprendėm.
Nors britai, įtariu, turėjo kilnių tikslų, norėdami parodyti, kad ir moteris gali buriuoti, nieko nėra tame sudėtingo. O va šiose platumose filmo kūrėjų žinutė buvo interpretuota kiek kitaip, balsu pamąstant, kad tokia nuovoki ir spritni žmona vis tik yra gerai ant denio, ypač turint omeny nacionalinius buriavimo ypatumus, dėl kurių neapsikentę jau švedai oficialią pretenziją LBSui pareiškė... Panašu, kad kol kas LBS šūkyje “tradicijos“, kad ir kokios būtų, dar ima viršų virš “garbės“.
Bet žmonės gi keičiasi, ir manau, kad bendroje visumoje į gerą! Atviros sienos ir nauja patirtis užjūriuose tikrai anksčiau ar vėliau atneš dar daug gerų permainų ir mūsų platumose. Ir gal tos permainos nesilaikys tik ant kelių nesavanaudiškai dirbančių entuziastų, bet suprasime, kad visi prieš stichiją esame iš esmės vienodai pažeidžiami, ir visos jūros po vieną tikrai neišgersime.
Na, o antras filmas buvo apie elektroninę navigaciją ir jos palyginimą su tradicine. Filmo pasakotojas bei demonstruotojas savo raudonburiame gafeliniame kuteryje yra žilagalvis Tom Canliff. Labai linksmas ir gyvas seniokas, entuziastingai nagrinėjantis šiuolaikinių technologijų ypatumus naviguojant. Jo nuomone, navigacijoje svarbu atsakyti tik į du paprastus, iš pirmo žvilgsnio, klausimus: “o kur aš dabar esu?“ ir “kaip nueiti ten, kur noriu?“.
Būtent jo aiškinimą apie laivo vietos nustatymą pagal du-tris pelengus geriausiai supratau iš visų aiškinimų, tad filmas buvo naudingas. Ir dar jis paprastai paaiškino, kaip išnaudoti sroves, numatant kursą, ir kaip atidėti tokiu atveju maršrutą planuojant locijoje. Va pas jį tai prašyčiausi ant denio visam tam praktiniam apmokymui... Tiesa, arbatos su pienu kažkaip negeriu (ir ne snobas seneliokas - jam ir “pakelinė“ visai tiko).
* * *
O po to patraukėme į “Trobelę“, kur prasidėjo tradicinis mokyklos kalėdinis vakarėlis.
Savo vasaros keliones pristatė ir apie jas papasakojo kapitonas Tomas Dalgėda, kuris su žmona ir dar viena draugų pora išplaukė “Saule-2“ iš Mingės pro Klaipėdą iki Švedijos, praplaukė Giota kanalu (per dieną įveikti po 16 šliuzų, tai, sakyčiau, man jau atsibostų vis švartuotis ir atsišvartuoti...), po to grįžo per Daniją (kur abi moteris pakeitė jo tėvas) ir Lenkiją namo. Linksmai kelionę į tą patį kanalą tik kitu laivu ir kita, daug didesne, kompanija pristatė ir mano grupiokas Emilijus su kelionės drauge Guste.
Apie savo dalyvavimą regatoje Baltic Sprint Cup papasakojo ir Mindaugas Rutkauskas, kurio kelionės aprašymą galėjote rasti viename iš “Verslo klasės“ numerių (arba už 5 Lt tinklapyje). Tiesa, straipsnyje nerasite nuotraukų su ferocementine gyvenamąja barža Danijoje arba Gdansko jachtos orginaliu pavadinimu “Idijotka Bardzo“. Kaip ir gyvo pasakojimų detalių, kartais labiau paaiškinančių “Vakarės“ kiek prastesnį, nei planuota, rezultatą. Ir ne vien dėl laivo senumo.
O škiperis Vytautas Merkys papasakojo apie rudeninę kelionę Adrijos jūra Kroatijos pakrantėmis. Ir apie tenykštį derlių, augantį “šiapus bei anapus tvoros“: kivi (nemaniau, kad tai stogais besirangantys vijokliai!), mandarinus, "laukinius" ličius ar visokias “piktžoles“ - lauro krūmynus ir kitus prieskoninius augalus.
Egidijus Petrulėnas pasidalino savo, kaip pradedančiojo, šiuomečia patirtimi Dringio ežere Ignalinos rajone, kur yra iš viso tik dvi jachtukės: šį sezoną įsigyta jo ir jo draugo, kiek supratau, nuo pernai. Ir kaip jis pats tą jachtą ruošė sezonui, ir kaip plaukiant jam stiebas virto, nes forštagas išsinėrė, ir kaip jachtą parsistūmė namolio brisdamas pakrante. Labai nuotaikinga ir linksma turistavimo istorija su pasidalintomis persektyvomis į ateitį (tame tarpe ir nuosavos marinos pasistatymas, nes braidyti po 50 metrų šaltiniuotu dugnu kaskart nėra labai smagus užsiėmimas). Jų dukrai, kuri ir minima A.Dovydėno tinklapyje kaip jauniausia buriuotoja, dabar 3 mėnesiai, tad ji vasarą “buriavo“ dar negimusi.
O po to vyko viktorina, kurios aš jau nebesulaukiau, nes savo normą vyno išgėriau, tad ir patraukiau plikledžiu pasislidinėdamas namopi. Kaip bebūtų, bet 48 žmonės gana ankštoje tokiam skaičiui žmonių patalpoje vis tik nuvargina. O ir nebeapsikenčiau patyliukais stebėti, kaip ne kurie ekspertai, ruošdamiesi viktorinai, iš lempos (ar tiksliau tiesiogiai - į lempą) matuoja kampus sekstantu, pasiėmę jį... aukštyn kojom. Kadangi mano kvalifikacija tiek dar nesiekia, kad šią nedidelę klaidą kam nors paaiškinčiau, tai tik numojau mintyse sau ranka, juolab, kad va gulinčio sekstanto pritaikymas taurelių laikikliui siūbuojančiame laive gal turi škiperiams ir daugiau prasmės prie šiuolaikinės elektroninės navigacijos priemonių arsenalo ir žmonijos sukurto dirbtinių Žemės palydovų spiečiaus.
* * *
Tai tiek tų žinių. Nors prasitarsiu, kad dabar patyliukais jau mąstau apie kelionę jachta Likijos pakrantėmis...
2007m.
Vilnius
___________________________
Štai ir baigėsi mano kursai Artūro Dovydėno kreiserinio buriavimo mokykloje. Gavau baigimo dilomą Nr.AN008, gražiai įrėmintą ir su iškiliu metalizuotu antspaudu. Gražiai atrodo, tik rėmelis tokia pompastiška proga turėtų būti dvigubai didesnis, mano galva. Bet kad nelabai turiu kur kabinti, tai pasidėti į stalčių rėmo formatas kaip tik yra tinkamas.
Iki tol dar išlaikiau ir šios mokyklos neformalius teorijos egzaminus (plg. “vairavimo teorijos mokyklinis, prieš Regitrą“). Ir kiek pastebėjau, berods, vienas iš geresnių rezultatų, nesigiriant - 78.57% (22 teisingi atsakymai iš 28). Tačiau manau, kad dar oi kaip yra ką man mokytis! Netikslūs atsakymai į klausimus buvo:
- kas yra švyturio blyksnio periodas (šviesos ir tamsos fazių laikų suma);
- ciklono judėjimo nustatymo dėsnis (Beis-Balo žinojau, centro radimą - irgi, o va kad šaltas oras lieka kairėje ir pamiršau...);
- keturios rūko rūšys (radiacinis, orografinis, frontinis ir jūrinis);
- kiek rūšių buojų apibrėžia IALA sistema (nurodžiau dvi: kardinalinę ir lateralinę, o ši organizacija, pasirodo, dar atskiromis laiko laisvo kelio, pavienės kliūties ir specialiąją, kurias buvau priskyręs prie anuodviejų);
- kur galioja IALA B sistema (Amerikos, Japonija, Korėja, Filipinai - tolokai iki ten man dar laiveliu... B sistemoje lateralinių buojų formos identiškos A, tik spalvos sukeistos);
- kas yra kvadratūra (sizigija - kai sutampa Mėnulio ir Saulės projekcija į Žemę, o kvadratūra - Mėnulis stačiu kampu į Saulės projekciją Žemės atžvilgiu; šie dalykai apsprendžia potvynių ir atoslūgių maksimalius aukščius, nes sizigijos metu šių kūnų trauka yra didesnė, aišku).
Ir dar gavau Įgulos nario pažymėjimą (Competent Crew). Lietuvoje tai ne tiek ir svarbu, bet Lietuva pasauliui ne rodiklis, juolab, ir dėl esamų čia šiuo metu peripetijų su diplomavimu ir laivavedžių sertifikavimu. Ir juolab, kad gi ruošiuosi laikyti LBSe škiperio (“antraeilio vairininko“) egzaminus, bet va nuomojant čarteriu didesnes (“normalesnes“) jachtas užsienyje kartais pareikalauja turėti ir papildomą įgulos narį (matrosą) prie škiperio (skipper plus crew), kuris tikrai reikalingas ir švartuojantis, ir su burėmis tvarkantis. Tad toks gal LBS senbuvių pašaipiu požiūriu nereikšmingas ir “Dovydėno išsigalvotas“ popierėlis iš tikro man “ūkyje pravers“ jau dabar.
Nors, aišku, šis pažymėjimas parodo pašaliniam škiperiui tik tiek, kad moku porą mazgų užveržti, kuriuos dar po to nepjaunant virvės bus galima kaip nors atmazgyti, žinau, kurioje pusėje yra jachtos priekis, galiu patraukti reikiamą virvutę paliepus (iš kokio jau net antro karto teisingai atsirinkęs), dar galiu palaikyti už rumpelio, jei duos pavairuoti, ir dar galiu pasaugoti jachtą marinoje, kol iki baro kapitonas suvaikščios (degtinės jungos bėga). Ir kad jau apie laipsnius, tai dar žinau, kiek yra vienas rumbas.
Ir dar gavau dvi įlaminuotas “šperas“ su navigaciniais žiburiais pagal COLREGS-72 ir CEVNI (lietuviai, skirtingai nuo latvių su estais, dar ne ES; mes vis dar su Rusija, Ukraina, Kazachstanu...), tam atvejui, jei naktį antrasis kapitono padėjėjas nuspręs nusnūsti per savo “šuniškąją“ vachtą (tradiciškai laivuose tai yra navigatorius ir jis budi nuo 12 iki 4 val. - dukart per parą).
Nebeužilgo, sausio gale, bus jau oficialus II-eilės vairininko (normalių žmonių kalba pasaulyje - tai būtų Vidaus vandenų škiperis) egzaminas, o va ten rezultatas jau rimtai skaitysis, kiek iš tikro įsisavinau medžiagos, ir ką apie jachtos valdymą bei navigavimą nutuokiu bei galiu gerbiamai kapitonų komisijai papasakoti. Juolab, kad pamusalaso dėdulė toje komisijoje tai jau tikrai lengvai po pirštus nepraleis, kaip kalbama... Bet gal pas patį pamusalasą ar jo partnerį katamaranams kiprasą įsiprašysiu kada jūreiviu jūrinei praktikai? Va, ir popierėlį gi turiu! Ir netgi laminuotą. Kad neperšlaptų, jei per bortą virsčiau...
* * *
O pabaigoje atsipalaidavimui ir savo malonumui pažiūrėjom du filmukus, paruoštus britų ir aprobuotus RYA buriuotojų mokymui. Pirmame pagyvenęs džentelmenas tik laikėsi už rumpelio (panašu, kad buvo įmaukęs grogo) ir nurodinėjo savo žmonai, ką ji turi daryti, o ta entuziastingai atsakinėjo, kada jau yra pasiruošusi, tąsėsi su burėmis, tampė lynus, skandino ir vėl traukė inkarą, švartavosi, gulinėjo ant pilvo ir nuo bako (t.y. priekinis denis) bandė prisitraukti kobiniu filmavimui įmerktą kažkokią švartavimosi buoją... Tad antroje šio filmo dalyje, kur MOB (man over board) procedūra buvo nagrinėjama, kita, ir jaunesnė, moteris tiesiog šitą škiperį išmetė per hakabortą! Neapsikentė, kaip mes nusprendėm.
Nors britai, įtariu, turėjo kilnių tikslų, norėdami parodyti, kad ir moteris gali buriuoti, nieko nėra tame sudėtingo. O va šiose platumose filmo kūrėjų žinutė buvo interpretuota kiek kitaip, balsu pamąstant, kad tokia nuovoki ir spritni žmona vis tik yra gerai ant denio, ypač turint omeny nacionalinius buriavimo ypatumus, dėl kurių neapsikentę jau švedai oficialią pretenziją LBSui pareiškė... Panašu, kad kol kas LBS šūkyje “tradicijos“, kad ir kokios būtų, dar ima viršų virš “garbės“.
Bet žmonės gi keičiasi, ir manau, kad bendroje visumoje į gerą! Atviros sienos ir nauja patirtis užjūriuose tikrai anksčiau ar vėliau atneš dar daug gerų permainų ir mūsų platumose. Ir gal tos permainos nesilaikys tik ant kelių nesavanaudiškai dirbančių entuziastų, bet suprasime, kad visi prieš stichiją esame iš esmės vienodai pažeidžiami, ir visos jūros po vieną tikrai neišgersime.
Na, o antras filmas buvo apie elektroninę navigaciją ir jos palyginimą su tradicine. Filmo pasakotojas bei demonstruotojas savo raudonburiame gafeliniame kuteryje yra žilagalvis Tom Canliff. Labai linksmas ir gyvas seniokas, entuziastingai nagrinėjantis šiuolaikinių technologijų ypatumus naviguojant. Jo nuomone, navigacijoje svarbu atsakyti tik į du paprastus, iš pirmo žvilgsnio, klausimus: “o kur aš dabar esu?“ ir “kaip nueiti ten, kur noriu?“.
Būtent jo aiškinimą apie laivo vietos nustatymą pagal du-tris pelengus geriausiai supratau iš visų aiškinimų, tad filmas buvo naudingas. Ir dar jis paprastai paaiškino, kaip išnaudoti sroves, numatant kursą, ir kaip atidėti tokiu atveju maršrutą planuojant locijoje. Va pas jį tai prašyčiausi ant denio visam tam praktiniam apmokymui... Tiesa, arbatos su pienu kažkaip negeriu (ir ne snobas seneliokas - jam ir “pakelinė“ visai tiko).
* * *
O po to patraukėme į “Trobelę“, kur prasidėjo tradicinis mokyklos kalėdinis vakarėlis.
Savo vasaros keliones pristatė ir apie jas papasakojo kapitonas Tomas Dalgėda, kuris su žmona ir dar viena draugų pora išplaukė “Saule-2“ iš Mingės pro Klaipėdą iki Švedijos, praplaukė Giota kanalu (per dieną įveikti po 16 šliuzų, tai, sakyčiau, man jau atsibostų vis švartuotis ir atsišvartuoti...), po to grįžo per Daniją (kur abi moteris pakeitė jo tėvas) ir Lenkiją namo. Linksmai kelionę į tą patį kanalą tik kitu laivu ir kita, daug didesne, kompanija pristatė ir mano grupiokas Emilijus su kelionės drauge Guste.
Apie savo dalyvavimą regatoje Baltic Sprint Cup papasakojo ir Mindaugas Rutkauskas, kurio kelionės aprašymą galėjote rasti viename iš “Verslo klasės“ numerių (arba už 5 Lt tinklapyje). Tiesa, straipsnyje nerasite nuotraukų su ferocementine gyvenamąja barža Danijoje arba Gdansko jachtos orginaliu pavadinimu “Idijotka Bardzo“. Kaip ir gyvo pasakojimų detalių, kartais labiau paaiškinančių “Vakarės“ kiek prastesnį, nei planuota, rezultatą. Ir ne vien dėl laivo senumo.
O škiperis Vytautas Merkys papasakojo apie rudeninę kelionę Adrijos jūra Kroatijos pakrantėmis. Ir apie tenykštį derlių, augantį “šiapus bei anapus tvoros“: kivi (nemaniau, kad tai stogais besirangantys vijokliai!), mandarinus, "laukinius" ličius ar visokias “piktžoles“ - lauro krūmynus ir kitus prieskoninius augalus.
Egidijus Petrulėnas pasidalino savo, kaip pradedančiojo, šiuomečia patirtimi Dringio ežere Ignalinos rajone, kur yra iš viso tik dvi jachtukės: šį sezoną įsigyta jo ir jo draugo, kiek supratau, nuo pernai. Ir kaip jis pats tą jachtą ruošė sezonui, ir kaip plaukiant jam stiebas virto, nes forštagas išsinėrė, ir kaip jachtą parsistūmė namolio brisdamas pakrante. Labai nuotaikinga ir linksma turistavimo istorija su pasidalintomis persektyvomis į ateitį (tame tarpe ir nuosavos marinos pasistatymas, nes braidyti po 50 metrų šaltiniuotu dugnu kaskart nėra labai smagus užsiėmimas). Jų dukrai, kuri ir minima A.Dovydėno tinklapyje kaip jauniausia buriuotoja, dabar 3 mėnesiai, tad ji vasarą “buriavo“ dar negimusi.
O po to vyko viktorina, kurios aš jau nebesulaukiau, nes savo normą vyno išgėriau, tad ir patraukiau plikledžiu pasislidinėdamas namopi. Kaip bebūtų, bet 48 žmonės gana ankštoje tokiam skaičiui žmonių patalpoje vis tik nuvargina. O ir nebeapsikenčiau patyliukais stebėti, kaip ne kurie ekspertai, ruošdamiesi viktorinai, iš lempos (ar tiksliau tiesiogiai - į lempą) matuoja kampus sekstantu, pasiėmę jį... aukštyn kojom. Kadangi mano kvalifikacija tiek dar nesiekia, kad šią nedidelę klaidą kam nors paaiškinčiau, tai tik numojau mintyse sau ranka, juolab, kad va gulinčio sekstanto pritaikymas taurelių laikikliui siūbuojančiame laive gal turi škiperiams ir daugiau prasmės prie šiuolaikinės elektroninės navigacijos priemonių arsenalo ir žmonijos sukurto dirbtinių Žemės palydovų spiečiaus.
* * *
Tai tiek tų žinių. Nors prasitarsiu, kad dabar patyliukais jau mąstau apie kelionę jachta Likijos pakrantėmis...