Įsivėliau į diskusiją :) Ir šiek tiek nudegiau nagus :(
Lenkų "Rzeczpospolita" pasiūlė parašyti tekstą apie Lietuvos ir Lenkijos beigi lietuvių ir lenkų santykius. Štai, kas iš to išėjo:
http://www.rp.pl/artykul/9157,557886-Staselis--Bariery-w-naszych-glowach.html
O čia, jeigu kam įdomu - lietuviškas juodraštis prieš vertimą. Raudonai pažymėjau, kuri teksto dalis kažkodėl iškrito iš po vertimo suderinto teksto .
Strateginės partnerystės trauma
Prieš keletą dienų visuomeninė Lietuvos televizija rodė sentimentalius vaizdus: Lenkijos ir Lietuvos prezidentai Lechas Kaczinskis ir Valdas Adamkus prieš porą metų besišnekučiuodami sėdi šalia lenkiškame vyriausybiniame lėktuve. Tame pačiame, kuris šįmet, balandžio 10 dieną nukrito Rusijoje, prie Smolensko, patyręs katastrofą. Ji sukrėtė taip pat ir daugelį lietuvių.
Tasai TV siužetas tarsi klausė: ar dabar dviejų kaimyninių šalių vadovai galėtų skristi vienu lėktuvu be baimės, kad rinkėjai jų nesupras?
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis turi, ko gero, patį aiškiausią atsakymą: „I think, in fact, our relations with Lithuania have been this way for many years, but only now they have been precisely described (Reuters).“ Žinau, kad ponas Sikorskis populiarus Lenkijos politikas. Vis dėlto tikiuosi, kad ne vien dėl savo požiūrio į Lietuvos ir Lenkijos santykius. Retas Europos šalies diplomatijos šefas pablogėjusius kaimyninius santykius viešoje erdvėje pateiktų beveik kaip pasiekimą.
Tikras ar menamas „PKN Orlen“ kilnumas
Energetika, tiksliau lenkiško kapitalo investicija į Mažeikių naftos refineriją, yra dar viena Lietuvos ir Lenkijos santykių votis. Vyraujantis Lenkijos politikų požiūris: nuo 2006-ųjų lietuviai tik kaišiojo pagalius į ratus lenkų investuotojams. Žiniasklaidos apžvalgininkai priduria: lietuviai nesugebėjo įvertinti kilnaus Lenkijos poelgio - už 3 mlrd. USD iš rusų kapitalo nagų išplėšto Mažeikių „energetikos brangakmenio“.
Tai, švelniai tariant, hiperbolizuotas požiūris. Vertinant tikrą ar tariamą lenkų kapitalo investicijos kilnumą, derėtų prisiminti keletą faktų. Viena vertus, 2006-aisiais Lietuvos Vyriausybei priklausė tik trečdalis Mažeikių gamyklos akcijų, kitus du trečdalius valdė dabar jau žlugusi Rusijos naftos bendrovė „Jukos“. Tuometinė Lietuvos vyriausybė siekė ne tik pelningai parduoti akcijas, bet ir užtikrinti gamyklos darbą ateityje. „PKN Orlen“ neatitiko mažiausiai vieno vyriausybės paskelbto tenderio kriterijų: neturėjo savo naftos telkinių ir negalėjo užtikrinti nuolatinio žaliavos tiekimo.
Rezultatą lėmė tai, kad „PKN Orlen“ Maskvos persekiojamiems verslininkams iš „Jukos“ pasiūlė daugiausiai pininigų. Lietuvos vyriausybei už tą kainą beliko išpirkti „Jukos“ akcijų dalį ir visą paketą parduoti lenkų kompanijai. Ar „PKN Orlen“ tinkamai įvertino naftos perdirbimo verslo cikliškumą? 2006-aisiais buvo galima spėti, kad Lietuva akcijas parduoda geriausiu ciklo laiku, o „PKN Orlen“ perka pačiu blogiausiu. 1998-aisiais - ciklo dugne - trečdalį Mažeikių gamyklos akcijų Lietuva amerikiečių kompanijai „Williams“ pardavė vos už 75 mln. dolerių.
Lietuvoje buvo viešai klausiama: kas bus, jeigu keršydami rusai nutrauks naftos tiekimą vamzdynais. Man sunku pasakyti, ar grėsmę įvertino „PKN Orlen“. Vėliau dėl į Mažeikius uždaryto „Družba“ vamzdžio Lietuva net blokavo Europos Sąjungos ir Rusijos derybas. Dabar, kada Lenkijos santykiai su Rusija yra galbūt geresni nei su Lietuva, Lenkijos vyriausybei gal pavyktų šią problemą išspręsti.
Esu verslo žurnalistas. Esu girdėjęs, kad Lenkijos rinkoje įsitvirtinti sunku. Tačiau neteko girdėti, kad Lenkijoje investicinę nesėkmę patyręs lietuvių kapitalistas dėl to imtų kaltinti „lenkų nacionalistus“.
Dėl Lenkijos ekonominio-geopolitinio altruizmo Lietuvoje yra įvairių nuomonių. Visų pirma dėl to, kad iki Lietuvos ir Lenkijos narystės ES tarp dviejų šalių nebuvo įgyvendinamas nė vienas visoms Baltijos šalims svarbus infrastruktūros integracijos projektas. Lenkijai iki 2004-ųjų neapsimokėjo nei tiesti elektros linijų, nei dujų vamzdžių. Pagaliau ir Baltijos šalis su Europa jungiantis kelias vargu, ar gali būti baisesnis.
Intelektualas - dar ne popiežius
Du dešimtmečius geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai rėmėsi gražia lenkų „Solidarumo“ ir lietuvių „Sąjūdžio“ intelektualų idėja. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Lietuvos ir Lenkijos šviesuoliai ant prieštaringos praeities pamatų galvojo sukursią stebuklą.
Tą stebuklą prieš keletą metų Lietuvos prezidento rezidencijoje man vaizdavo Adamas Michnikas. „Tai neįtikėtina, kad nebėra spygliuota viela pažymėtų sienų, o lenkai į Vilnių ar Lvovą gali važiuoti netrukdomi, beveik kaip namo.“ Man atrodė, kad aš jį supratau, nes panašiai į Lenkijos Punską kraštą netrukdomas galėjo vykti tame krašte gimęs mano tėvas, kurį kartu su tėvais 1940-aisiais į sovietų jau okupuotą Lietuvą ištrėmė vokiečių naciai. Gal buvo įsivaizduojama, kad tiesiog važiuosime vieni pas kitus, turėdami teisę į savo praeities interpretaciją, politiškai korektiškai bendrausime, o stereotipai bus įveikti savaime. Be kruopštaus darbo, kantrybės, kryptingos švietimo politikos abiejose šalyse ir net sunkių diskusijų apie bendrą praeitį.
Tačiau tai Jonas Paulius II savo žodžiu Vilniuje galėjo užbaigti separatistinės „lenkų autonomijos“ reikalą. Bet jis buvo Jonas Paulius II. Todėl XXI amžiaus pradžioje pasirodė, jog vyraujantys stereotipai yra daug tvirtesni už stebuklinę idėją. Deklaracijose vos ne broliškos tautos iš tikrųjų yra svetimos, viena kitos nesuprantančios ir dažnai nenorinčios suprasti.
Man sudėtinga atsakyti, kodėl Lietuvos lenkai iki šiol negali rašyti savo pavardžių pageidaujamais rašmenimis. Prieškaryje Lenkijoje gyvenę mano seneliai neturėjo galimybės rašyti savo pavardžių lietuviškai, tačiau niekas taip ir neprivertė jų būti lenkais. Greičiau atvirkščiai.
Lenkai nesupranta, kodėl lietuviams gali būti sunku raidę „V“ pakeisti į „W“. Jiems tai - „paranojiško užsispyrimo“ įrodymas. Tačiau XX amžiuje SSRS satelito ir okupaciją likimą patyrusių tautų patirtis yra iš esmės skirtinga. Esu tikras: jeigu paskutiniais komunistinio režimo metais lenkų filologijos katedrose Krokuvos ar Varšuvos universitetuose dalį dokumentų būtų reikalaujama rašyti rusų kalba, dabar Lenkijoje būtų daug daugiau politiškai įtakingų filologų-fundamentalistų, kurie bet kokį pasikėsinimą į nacionalinį raštą vertintų kaip grėsmę savo tautos saugumui. Nesvarbu, iš kurios pusės ji kiltų: rusų, anglų ar vokiečių.
Kita vertus, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Lenkijos vadovams žadėdamas „išspręsti pavardžių rašybos problemą“ neabejotinai pervertino savo politines galimybes. Niekada nemėgęs kryptingų ir kruopščių politinių pastangų, antrąją savo kadenciją jis buvo dar mažiau politiškai įtakingas. Didesnę savo gyvenimo dalį gyvenęs Amerikoje jis taip pat turėjo kitokią patirtį, nei daugelis okupaciją išgyvenusių jo tautiečių. Jis buvo autoritetas, tačiau ne popiežius.
Yra dar žemės grąžinimo klausimas Vilniaus regione. Žemės restitucijos procesas Lietuvoje tęsiasi iki šiol dėl prieš keletą metų padarytos siaubingos politikų klaidos. Jie žemę pavertė kilnojamuoju turtu. Atsiradus teisei paveldėtą žemę perkelti „arčiau gyvenamosios vietos“ kilo chaosas, milžiniškas korupcijos protrūkis, o neformali įtaka tapo svarbesnė už nuosavybės dokumentus. Suprantama: šalia valstybės sostinės žemė tapo geidžiamesnė. Problema labiau palietė ir čia kompaktiškai gyvenančius lenkus. Tačiau vadinti tatai „kolonizavimu“ - panašu į paranoją. Lietuvoje niekam nekyla minčių, pažvelgus Vilniaus krašto kriminalinių kronikų herojų tautinę kilmę apibendrinti, jog nusikalstamumas yra vietos lenkų nacionalinis bruožas.
Tačiau taip pat ir formalūs įstatymai nepadės suartinti žmonių. Kol Seinų paviete žodis „litwin“ bus tolygus „nigeriui“ Amerikoje. O Lietuvoje, Dieveniškių parapijoje gyvenantis lenkas bus įsivaizduojamas kaip „tuteišių“ kalba kalbantis, Baltarusijos diktatorių Lukašenką įsimylėjęs bei savo sodyboje net lauko tualeto neturintis personažas. Vien intelektualams ir politikams tai per sunkus iššūkis.
Į Lenkiją pamatyti Lietuvos
Šiemet į Punsko kraštą aš pirmąkart atvežiau savo vaikus. Galbūt atrodys paradoksalu, tačiau mintyse dėkojau Lenkijai, kad galiu jiems parodyti, kokia galėjo būti Lietuva. Jeigu į Sibirą nebūtų ištremti geriausi jos ūkininkai, įkaitinta geležimi neišdeginta meilė žemei ir nuosavybės instinktas. Abejoju, ar šitą dėkingumo jausmą galėtų ištrinti dviejų šalių politinių santykių amplitudės.