Šaudymai
Taigi, po vakar apie kelis sovietinius ginklus jau galiu kalbėti iš patirties - vakar teko išbandyti bent keturis. Taigi tokie trumpi pastebėjimai:
Pirmas ginklą - Makarovo pistoletas
Gavau tris šūvius, kažkodėl visi nuėjo į kairę - pirmą kartą šaudžiau pistoletu laikydamas jį abiem rankom. Atatrankos kažkokios nelabai ir yra, vamzdis šiek tiek šokteli aukštyn ir viskas. Taikymo prietaisai mikroskopiniai, ten jie faktiškai dėl grožio.
Kitas pistoletas - Tūlos-Tokarevo pistoletas aka TT
Už Makarovą sunkesnis, bet nelabai daug. Atatranka kitokia - nepasakyčiau kad stipresnė, tiesiog labiau nukreipta atgal į ranką, rankenos kampas toks nevisai patogus, šūvio garsas ir liepsna užtat neblogi - matosi, kad kulka turi greičio. Su šituo šūviai tai ėjo maždaug į taikinio vidurį, bet kažkodėl tai aukštai - gal taikikliu nesužiūrėjau normaliai.
Toliau jau ėjom prie šautuvų
Pirmiausia - Saiga karabinas, analogiškas 7.62x39 AK-103
Su šituo kažkaip tai geriausiai pavyko - abu šūviai vienas prie kito "mirtinoj zonoj" bet mes ten iš mažo atstumo ir šaudėm - gal dvidešimt metrų ar mažiau. Atatranka tai yra, bet tokia labiau simboliška, nors šautuvas pakankamai nesunkus, vamzdis irgi šokinėja nedaug - kompensatorius matomai daro savo.
Paskutinis ir pats linksmiausias - 1944 metų modelio Mosin-Nagant karabinas
Durtuvas nuimtas - nelabai kam jis šaudykloje reikalingas, bet svorio šiek tiek ant priekio gal ir nepakenktų - čia jau jauti kaip šauni: garsas toks BOOM kaip reikiant, ir liepsna iš vamzdžio irgi atsakanti. Taikiau į centrą - visi šūviai žemiau jo, taikiklio minimumas gi šimtas metrų. Per petį irgi atatranka jaučiasi - šaudėm medžioklei skirtais šaudmenimis, gal kiek karštesni nei kariški, metalinis buožpadis irgi patogumo neprideda. Bet prideda autentikos, kas yra gerai.
Po poros šūvių mosinu (čia buvo paskutinis šautuvas) nusprendėm dar pašaudyt šiek tiek, ir kadangi mosinas buvo linksmiausias, pasiėmiau dar penkis šūvius. Kai jau buvo matyt, kas per atatranka, tai gerai atrėmus į petį pataikyt nėra labai sunku. Taikymo prietaisai irgi pasirodė kažkodėl geriau matomi nei Saigos.
Bet šautuvėlis jau matęs gyvenimo - spyna vaikšto kaip per sviestą, gal net perdaug lengvai. Dėtuvei jau amželis jaučiasi labiau - staigiau atidarant spyną šovinius jau paduoda "kulkom į dangų" dėtuvės lūpos gerokai nudilę, kaip ir pertraukėjas - per vieną dėtuvę du kartus šoviniai susirakino briaunomis ir šautuvas strigo.
Pati šaudykla tai kaip čia pasakius, nesakysiu ir kuri, nenoriu kažkaip labai kritiškai vertinti, nes pats šaudymas buvo linksmas, bet buvo keli aspektai, kurie kliuvo už akies.
Instruktorius (instruktoriai) arba nelabai žiūri, kas jo šaudykloje vyksta, arba nelabai jam įdomu - dar laukiant savo eilės už stiklo stebėjau, kaip šaudė du veikėjai (panašu kad buvę ar esami mažakalibriniai sportininkai), bet šaudė tai jie koviniais ginklais. Matosi sportininkų liga - iššauna, tada vamzdį nuleidžia ir atremia į stalą, tada vėl pakelia, ir taip kas šūvis, tai vienas veikėjas po šūvio įremdavo "gloko" vamzdį į stalą su pirštu ant nuleistuko - vienas negeras judesys, ir stalas tos kulkos nesustabdys, o grindys betoninės, rikošetas eitų belekur. Instruktoriui dzin.
Atnešė mums ginklu, nemačiau, kad bent vienas medžiotojas neštų graižtvinį šautuvą suėmęs už vamzdžio galo - vamzdis atsuktas tiesiai į pačio galvą. Instruktorius taip darė, ne su vienu o su dviem. Nešioti ginklus su atvirom spynom ten išvis nėra mados.
Instruktažas buvo dvidešimt sekundžių, bet tiek to - būtumėm ko nesupratę, ko gero būtų paaiškinęs.
Toliau vėl neaiškus judėsiai - ateinu į savo vietą, instruktorius man už nugaros ten pistoletą užtaisinėją. Kai esu prie užtaisyto ginklo, norėčiau jį visada matyt, o dar geriau - tiesiog pasakytų užtaisyt pačiam (Su Saiga ir Mosinu jau užtaisėm patys).
Pašaudėm visi po du tris šūvius, komanda "prie taikinių" visi ginklai ant stalų, vamzdžiai atsukti į mus, nei vieno spyna neatidaryta. Kas bjauriausia, paskutiniam šauliui mosina užtaisė dviem ne trim šoviniais, jis iššovė du, pertaisė ir paliko ant stalo, nes pamanė, kad du tebuvo dėtuvėje, instruktorius kažką patikrino ir padėjo ant stalo. Taigi vaikščiojom "po užtaisytais vamzdžiais".
Kad Mosinas buvo su šoviniu lizde pamačiau aš, nes paimiau pirmas jį po to, kad užtaisyt papildomų šovinių - penkis į dėtuvę, stumu spyną, bet neina į lizdą - pasirodo lizde jau vienas buvo - mosino ekstraktorius ir šiaip "čiudnas", o šitam dar matomai ir pavargęs.
Paskui šaudė pažįstamas irgi penkis šovinius, vieno neskėlė, buvo 'klik", jis iškart automatiškai atidarė spyną, kad vėl užvest skiltuvą. To daryt absoliučiai negalima - jei uždelstas šūvis, galima paskui krapštyt gilzes ir spyną iš kaktos. Instruktorius arba nepastebėjo to, arba nelabai gilinosi.
Šiaip nieko aš prieš tą šaudyklą - pašaudyti buvo smagu, šovinių gavom, šautuvų gavom. Tik dar kartą įsitikinau, kad saugumas su ginklu yra visų pirmą mano asmeninis reikalas, nes matosi, kad instruktoriai kartais neviską mato ir ne viską žino.
Pirmas ginklą - Makarovo pistoletas
Gavau tris šūvius, kažkodėl visi nuėjo į kairę - pirmą kartą šaudžiau pistoletu laikydamas jį abiem rankom. Atatrankos kažkokios nelabai ir yra, vamzdis šiek tiek šokteli aukštyn ir viskas. Taikymo prietaisai mikroskopiniai, ten jie faktiškai dėl grožio.
Kitas pistoletas - Tūlos-Tokarevo pistoletas aka TT
Už Makarovą sunkesnis, bet nelabai daug. Atatranka kitokia - nepasakyčiau kad stipresnė, tiesiog labiau nukreipta atgal į ranką, rankenos kampas toks nevisai patogus, šūvio garsas ir liepsna užtat neblogi - matosi, kad kulka turi greičio. Su šituo šūviai tai ėjo maždaug į taikinio vidurį, bet kažkodėl tai aukštai - gal taikikliu nesužiūrėjau normaliai.
Toliau jau ėjom prie šautuvų
Pirmiausia - Saiga karabinas, analogiškas 7.62x39 AK-103
Su šituo kažkaip tai geriausiai pavyko - abu šūviai vienas prie kito "mirtinoj zonoj" bet mes ten iš mažo atstumo ir šaudėm - gal dvidešimt metrų ar mažiau. Atatranka tai yra, bet tokia labiau simboliška, nors šautuvas pakankamai nesunkus, vamzdis irgi šokinėja nedaug - kompensatorius matomai daro savo.
Paskutinis ir pats linksmiausias - 1944 metų modelio Mosin-Nagant karabinas
Durtuvas nuimtas - nelabai kam jis šaudykloje reikalingas, bet svorio šiek tiek ant priekio gal ir nepakenktų - čia jau jauti kaip šauni: garsas toks BOOM kaip reikiant, ir liepsna iš vamzdžio irgi atsakanti. Taikiau į centrą - visi šūviai žemiau jo, taikiklio minimumas gi šimtas metrų. Per petį irgi atatranka jaučiasi - šaudėm medžioklei skirtais šaudmenimis, gal kiek karštesni nei kariški, metalinis buožpadis irgi patogumo neprideda. Bet prideda autentikos, kas yra gerai.
Po poros šūvių mosinu (čia buvo paskutinis šautuvas) nusprendėm dar pašaudyt šiek tiek, ir kadangi mosinas buvo linksmiausias, pasiėmiau dar penkis šūvius. Kai jau buvo matyt, kas per atatranka, tai gerai atrėmus į petį pataikyt nėra labai sunku. Taikymo prietaisai irgi pasirodė kažkodėl geriau matomi nei Saigos.
Bet šautuvėlis jau matęs gyvenimo - spyna vaikšto kaip per sviestą, gal net perdaug lengvai. Dėtuvei jau amželis jaučiasi labiau - staigiau atidarant spyną šovinius jau paduoda "kulkom į dangų" dėtuvės lūpos gerokai nudilę, kaip ir pertraukėjas - per vieną dėtuvę du kartus šoviniai susirakino briaunomis ir šautuvas strigo.
Pati šaudykla tai kaip čia pasakius, nesakysiu ir kuri, nenoriu kažkaip labai kritiškai vertinti, nes pats šaudymas buvo linksmas, bet buvo keli aspektai, kurie kliuvo už akies.
Instruktorius (instruktoriai) arba nelabai žiūri, kas jo šaudykloje vyksta, arba nelabai jam įdomu - dar laukiant savo eilės už stiklo stebėjau, kaip šaudė du veikėjai (panašu kad buvę ar esami mažakalibriniai sportininkai), bet šaudė tai jie koviniais ginklais. Matosi sportininkų liga - iššauna, tada vamzdį nuleidžia ir atremia į stalą, tada vėl pakelia, ir taip kas šūvis, tai vienas veikėjas po šūvio įremdavo "gloko" vamzdį į stalą su pirštu ant nuleistuko - vienas negeras judesys, ir stalas tos kulkos nesustabdys, o grindys betoninės, rikošetas eitų belekur. Instruktoriui dzin.
Atnešė mums ginklu, nemačiau, kad bent vienas medžiotojas neštų graižtvinį šautuvą suėmęs už vamzdžio galo - vamzdis atsuktas tiesiai į pačio galvą. Instruktorius taip darė, ne su vienu o su dviem. Nešioti ginklus su atvirom spynom ten išvis nėra mados.
Instruktažas buvo dvidešimt sekundžių, bet tiek to - būtumėm ko nesupratę, ko gero būtų paaiškinęs.
Toliau vėl neaiškus judėsiai - ateinu į savo vietą, instruktorius man už nugaros ten pistoletą užtaisinėją. Kai esu prie užtaisyto ginklo, norėčiau jį visada matyt, o dar geriau - tiesiog pasakytų užtaisyt pačiam (Su Saiga ir Mosinu jau užtaisėm patys).
Pašaudėm visi po du tris šūvius, komanda "prie taikinių" visi ginklai ant stalų, vamzdžiai atsukti į mus, nei vieno spyna neatidaryta. Kas bjauriausia, paskutiniam šauliui mosina užtaisė dviem ne trim šoviniais, jis iššovė du, pertaisė ir paliko ant stalo, nes pamanė, kad du tebuvo dėtuvėje, instruktorius kažką patikrino ir padėjo ant stalo. Taigi vaikščiojom "po užtaisytais vamzdžiais".
Kad Mosinas buvo su šoviniu lizde pamačiau aš, nes paimiau pirmas jį po to, kad užtaisyt papildomų šovinių - penkis į dėtuvę, stumu spyną, bet neina į lizdą - pasirodo lizde jau vienas buvo - mosino ekstraktorius ir šiaip "čiudnas", o šitam dar matomai ir pavargęs.
Paskui šaudė pažįstamas irgi penkis šovinius, vieno neskėlė, buvo 'klik", jis iškart automatiškai atidarė spyną, kad vėl užvest skiltuvą. To daryt absoliučiai negalima - jei uždelstas šūvis, galima paskui krapštyt gilzes ir spyną iš kaktos. Instruktorius arba nepastebėjo to, arba nelabai gilinosi.
Šiaip nieko aš prieš tą šaudyklą - pašaudyti buvo smagu, šovinių gavom, šautuvų gavom. Tik dar kartą įsitikinau, kad saugumas su ginklu yra visų pirmą mano asmeninis reikalas, nes matosi, kad instruktoriai kartais neviską mato ir ne viską žino.