Kiniška jaunystė (tęsinys)
Ar tu jai ką skolingas?
Kodėl nenori visko pamiršt?
(Fei Vong, „Jūs ne ten pataikėte“)
Ošia ošia medžių lapai šušu šušu šu, Sianjanukas mažas auga tarsi ant mielių. Žiū jau ir mokyklą lanko. Tik va pažymiai labai jau prasti, vos knygą atsivertęs užsnūsta: mokytojas, rašydamas ant lentos, ima ir išgirsta garsą, panašų į teniso kamuoliuko caksėjimą stalan, o atsisukęs pamato, kad tai kietai įmigusio mažojo Sianjano galva.
Štai kodėl mokytojas taip dažnai, visas raudonas iš pykčio, šaukia:
- Li Sianjanai, į kampą!
- Li Sianjanai, dvidešimt ratų aplink aikštę.
- Li Sianjanai, su šitais rutuliais* dvidešimt kartų nuplauk iki Siša salyno** ir atgal, tik žiūrėk, nepavėluok į kitą pamoką.
- Li Sianjanai, o kur rutuliai? Kas čia per tanklaivis tau ant nugaros?
- Li Sianjanai, kai baigi naudotis kuo nors, reikia padėti atgal į vietą - tuojau pat padėk valgyklą ten, kur ir buvo, girdėjai?
- Li Sianjanai, kad man grąžintum fizikos mokytoją į stratosferą.
Tais metais, valstybės galvoms paraginus, visi vaikai kiek tik norėjo lakstė ir džiaugėsi saule, gaudydami žiurkes, muses, uodus ir žvirblius***. Li Sianjanas niekad neįvykdydavo normos: teritorija buvo griežtai apibrėžta, iš kitų šeimų šiukštu nebuvo galima grobstyti kenkėjų**** resursų, o iš jo paties namų ėdrūnes žiurkės ir muses kaimynai saldžiais actais ir dvokiais grūdais perviliojo pas save. Nebeturėdamas ką daryti, Li Sianjanas išėjo kenkėjų gaudyti į laukus už kaimo, bet greitai iš ten jį partempė valdininkai. Geologai skundėsi, kad, bežvejodamas pelių lizdus, jis pažeidė uolienas, ir tose vietose susmego žemė. Miškininkai barėsi, kad, vaikydamasis žvirblius, išrovė visus nuo erozijos saugančius medžius*****. Oro uostai pranešė, kad Sianjanas, mojuodamas didžiuliu medžiu, tarp Pekino ir Šanchajaus vaikėsi žvirblius ir sutrikdė visą oro eismą.
Ir vėl Sianjanui teko klausytis moralų. Klasės auklėtojas žiūrėjo į jį, kraipė galvą ir dūsavo:
- Et, Li Sianjanai, Li Sianjanai... Ir kada galėsim liautis dėl tavęs rūpinęsi.
Li Sianjanas baisiai nusiminė - jis irgi norėjo būti naudingas visuomenei, bet visada viską sugadindavo. Sianjanas ėmė nekęsti to, kad yra kitoks: bendraklasiai tokie klusnūs, tik jis vienas visur neša nelaimes. Grįžęs jis paklausė mamos:
- Kodėl mane tokį pagimdei? Kiti gražiai rašo, o aš tik pieštukus traiškau. Kiti moka gražiai susitvarkyt, o aš vos atsisėdęs laužau stalus ir kėdes. Kiti padeda užtikrinant penkis būtiniausius dalykus**** ir pagelbėja namie, o aš tesugebu tuos namus sugriauti.
Mama patapšnojo jam per galvą:
- Ateis diena, kai suprasi, kad šiame pasaulyje išgyventi gali tik būdamas vienas.
Tuo metu Pirmoji Raudonosios vėliavos pradinė mokykla privalomųjų darbų nuveikdavo daugiausiai iš visų. Pavyzdžiui, per vieną dieną sutaisė srities vandens rezervuarą arba per savaitgalį išvalė kliūtis iš greitkelio į Tsinhajaus provinciją - ir taip toliau.
Pirmosios Raudonosios vėliavos pradinės mokyklos moksleiviai į darbą kiekvienąsyk nešdavosi įrankius - garsiakalbius, būgnus, orkestro lėkštes. Tik atkeliavę į vietą, iškart susigrupuodavo į komandas ir visi vienu balsu sušukdavo: „Vėliavos Pirmoji - pati pati geriausia, nors esam mes maži, bet ryžtas mūs stipriausias, iškart nuo mažumės pamilti darbą mokam, užaugę savo šaliai jėgas mes atiduosim!”
Vienintelis Li Sianjanas neturėdavo tokių darbo įnagių, nes jis kasdien buvo baudžiamas stovėti kampe, ir todėl jam belikdavo eiti kapstyti žemės ir daryti panašių darbų.
Kažkurią dieną Li Sianjanas pats vienas konstravo naftotiekį: užkasęs vieną vamzdį, likusį gabalą numesdavo už pusės li ir niekur neskubėdamas ėjo tvarkyti toliau.
Taip betvarkydamas pats nepajuto, kaip nuėjo per toli. Atsisukęs suprato, kad bendramokslių ir kaimelio nebematyti, ir staiga pajuto širdy tuštumą. Bet štai: priekyje pasirodė jo link judantis mažas juodas taškutis, pamažu jis išaugo į kažką panašaus į žmogų, paskui pasimatė dvi kasytės, o galiausiai - raudoni it obuoliai veideliai.
- Va, ar nenori gerti? - į Sianjaną įsistebeilijo dvi juodos akys.
- Tu... tu, visa uždusus, bėgai man iš paskos, kad atneštum atsigerti? - Li Sianjanas irgi žiūrėjo į prieš jį stovinčią mergaičiukę. Tai buvo jo naujoji suolo draugė Dindina - klasės pirmūnė.
- Na taip... Aš tavim rūpinuos... - Dindina susirietus vos gaudė kvapą.
- Kodėl... Kodėl manim rūpinies... - Li Sianjanui atrodė, lyg viduje būtų į kažką atsitrenkęs. Labai keistas jausmas, pagalvojo jis. Net tėtis su mama priprato, kad jis viskuo pats pasirūpina: nieks iš jo nesišaipys, jis nepaklius į avariją - svarbiausia, kad jisai iš nieko nesišaipytų ir nekeltų avarijų, tuomet ir tėvai bus ramūs, net jei sūnelis tris dienas negrįžtų namo.
- Aš noriu tavim rūpintis... dar... dar noriu tau padėt... nes... nes tu - atsilikęs mokinys, mokytojas taip sakė, - galiausiai Dindina viską išbėrė.
- Jei mokytojas nebūtų pasakęs, nė vienas iš jūsų nenorėtų su manim žaisti, juk taip? - staiga Sianjanas supyko, net nebegėrė, o arbatinį numetė ant žemės.
- Tu... tu... - Dindinai iš pykčio akyse ėmė rinktis ašaros.
Li Sianjanas suprato, kad ji tuojau verkdama parlėks ir pasiskųs mokytojui. Visi ankstesnieji jo suolo draugai taip pasielgė, o paskui pasiprašė perkeliami toliau nuo jo. Kodėl šįkart turėtų būti kitaip? Jis jau seniai spėjo prie to priprasti.
Bet Dindina tik pakėlė arbatinį nuo žemės ir tarė:
- Jei negeri, tai nebūtina mėtyt. Man atrodo, tu vienas šitiek daug dirbdamas tikrai pavargsti. Aš tyčia savo šio mėnesio kišenpinigius išleidau, kad galėčiau pavaišinti tave limonadu***... Aš... aš visą kelią bėgau, ir nė gurkšnio nedrįsau išgert.
Žiūrėdama į savo numylėtąjį arbatinuką, Dindina pravirko: apelsininis limonadas - jos mėgstamiausias, todėl manė, kad ir Sianjanas bus dėkingas. Bet ji nežinojo, jog Li Sianjanas mano, kad jam pačiam jokių gėrimų, net ir maisto nereikia, kad jis pats viską gali susitvarkyti, ir niekieno kito rūpestis jam nebūtinas.
Nedrįsdamas pažvelgti mergaitei į akis, Sianjanas spoksojo į jos nuo verksmo kretančias kaseles.
- Aš... aš tau grąžinsiu pinigus, gerai?
- Man... mažiausiai reikia dviejų buteliukų... - pavartė akis mergaitė, jau pasiruošusi atleisti Sianjanui už išlietą limonadą.
- Gerai... du buteliai, tai du buteliai.
- Tie, kur po penkis fenius, ant etiketės yra mažojo apelsininio žmogeliuko ženklas.
- Gerai.
Li Sianjanas pinigų neturėjo, ir štai staiga prisireikė ištiso mao** - per visą gyvenimą tokios didelės sumos nebuvo matęs.
Kitą dieną, išeidama iš mokyklos, Dindina prie vartų pamatė stovintį Li Sianjaną.
- Neini namo ruošti namų darbų? Ko čia stovi?
- Aš... - nuleidęs galvą, Li Sianjanas iš už nugaros mergaitei ištiesė du buteliukus apelsinų limonado.
Dindina išsigando:
- Iš kur gavai? Iš kur ištraukei tiek pinigų?
Li Sianjanas sužiopčiojo ir išraudo:
- Aš... aš nuėjau į fabriką padėti daryti degtukų dėžučių. Už šimtą moka vieną fenį.
Dindina giliai atsiduso:
- Na ir išgąsdinai mane. Jau pamaniau, kad pardavei į metalo laužą tą tūkstanttoninį hidraulinį presą iš fabriko.
Paėmusi iš jo rankų buteliukus, mergaitė vis nedrįso gerti. Viso mėnesio kišenpinigių jai teužtekdavo vienam buteliukui apelsininio limonado, o dabar rankose turėjo netgi du - ir kažko baisiai nesinorėjo jų pradaryti.
- Už vieną mao galima nupirkti visą krūvą miltų, kurių galų pirkai man šitą limonadą?
Li Sianjanas nustebęs pakėlė galvą:
- Taigi tu... tu anądien verkei, ir aš pažadėjau grąžinti du buteliukus.
- Iš kur tu toks sąžiningas, iš kur toks kvailas, negi manei, kad rimtai reikalauju... - Dindina supykus treptelėjo koja. - Na ir nėra ko stebėtis, kad pažymiai tavo nekokie: tik stiprus kaip nežinau kas, o smegenų krutint nemoki.
Li Sianjanas išraudo kaip vyšnia, vėl nuleido galvą ir įsistebeilijo į savo nutrintus batukus, nežinodamas, ką atsakyti.
Tos dienos popietę abu bendraklasiai susėdo ant kalno šlaito ir nutarė tik išgėrę limonadą grįžti namo. Bet kiek besiurbčiojo, skystimo kaip nemažėjo, taip nemažėjo.
Pastebėjusi, kad tuoj leisis saulė, Dindina veik puolė į neviltį.
- Li Sianjanai, gerk greičiau, ką?
Li Sianjanas paklusniai linktelėjo, tačiau, nors šiaudelį laikė burnoj, buteliuke limonado liko tiek pat.
Dindina suprato, kad čia juk penki šimtai degtukų dėžučių - kas gi norėtų gerti.
Ji darsyk pažiūrėjo į savo pačios buteliuke likusį gėrimą: regis, dar už Li Sianjano daugiau.
- Li Sianjanai, - Dindina žiūrėjo į vakaro saulę, - kaip manai, va šitaip sėdėti ant kalno šlaito, žiūrėti į kaimelį, rankose laikyti apelsinų limonadą - ar tai ir nebus pati didžiausia laimė pasaulyje?
Li Sianjanas atsargiai nurijo ilgai burnoje laikytą gurkšnį:
- Mokytojas sako, kad didžiausia laimė pasaulyje bus tada, kai išsipildys mūsų svajonė. O tada viso pasaulio žmonės turės apelsinų limonado.
Dindina labai susigėdo, kad pirm kitų pasaulio žmonių gavo pasimėgauti šitokia prabanga, kad, užuot dirbusi penkių būtinumų labui, padėjusi senutėms tvarkytis namuose, kartu su blogai besimokančiu berniuku po mokyklos negrįžo namo, ant kalno šlaito geria limonadą, žiūri į vakarėjančią saulę - tikrai, labai negerai pasielgta.
Tačiau ji kažkodėl visai nenorėjo atsistoti, pagaliau pabaigti saldųjį gėrimą - priešingai, ji trokšte troško, kad šita akimirka tęstųsi amžinai: tai bent stebuklai.
- Tiesą pasakius, aš net galvoju, jeigu saulė niekad nenusileistų, kaip būtų gerai, - pasvajojo Dindina, kurios akyse kaip tik atsispindėjo violetinė vakaro šviesa.
- M, - nerūpestingai atsiliepė Li Sianjanas, kramtydamas šiaudelį.
Vėliau, kai Dindina paseno, jos vaikaitei berniukas išlankstė tūkstantį popierinių gervelių. Dindina atsiduso:
- Kokie romantiški tie šiuolaikiniai vaikai, ir tokiais gerais laikais gyvena. Kai mes buvom maži, iš kur begalėjom ištraukti tūkstantį gervių? Net sąsiuviniuose rašydavom pieštukais ir paskui trindavom, kad galėtumėm popierių panaudoti tris kartus.
- Tai jums joks berniukas nebuvo nieko padovanojęs? - paklausė vaikaitė.
Dindina pažvelgė pro langą, apsiblaususiose akyse atsispindėjo violetinė vakaro šviesa:
- Dovanojo. Dėl manęs jis padarė tūkstantį degtukų dėžučių.
* Turimi omenyje sportiniai stūmimo rutuliai.
** Siša salynas - angliškai Paracel Islands. Nežinau, kaip lietuviškai įprasta.
*** Buvo toks nurodymas... Dabar neprisimenu, kodėl.
**** 四害: keturi namų kenkėjai - žiurkės, blakės, musės, uodai
***** Shelterbelt - kaip verst?
**** 五保户 - kažkoks terminas, angliškai five welfare guarantees, ir nesuprantu, apie kurį konkrečiai čia kalbama. Turbūt kad „užtikrina maistą, pastogę ir t.t.“
*** 桔子水 Pažodžiui ir yra „mandarinų vanduo“, nelabai suprantu, kas čia... gali būti ir sultys, bet abejoju. Galbūt - vanduo su apelsinų žievelėm/žiedlapiais ar kuo nors panašiu. Arba išvis kažkoks terminas, kurio nerandu (googlyje radau vos ne kvepalus). Bet toliau sakinyje yra 桔子汽水 - apelsinų skonio limonadas.
** 10 fenių=1 mao, 10 mao= 1 juanis
(...bus daugiau...)
Kodėl nenori visko pamiršt?
(Fei Vong, „Jūs ne ten pataikėte“)
Ošia ošia medžių lapai šušu šušu šu, Sianjanukas mažas auga tarsi ant mielių. Žiū jau ir mokyklą lanko. Tik va pažymiai labai jau prasti, vos knygą atsivertęs užsnūsta: mokytojas, rašydamas ant lentos, ima ir išgirsta garsą, panašų į teniso kamuoliuko caksėjimą stalan, o atsisukęs pamato, kad tai kietai įmigusio mažojo Sianjano galva.
Štai kodėl mokytojas taip dažnai, visas raudonas iš pykčio, šaukia:
- Li Sianjanai, į kampą!
- Li Sianjanai, dvidešimt ratų aplink aikštę.
- Li Sianjanai, su šitais rutuliais* dvidešimt kartų nuplauk iki Siša salyno** ir atgal, tik žiūrėk, nepavėluok į kitą pamoką.
- Li Sianjanai, o kur rutuliai? Kas čia per tanklaivis tau ant nugaros?
- Li Sianjanai, kai baigi naudotis kuo nors, reikia padėti atgal į vietą - tuojau pat padėk valgyklą ten, kur ir buvo, girdėjai?
- Li Sianjanai, kad man grąžintum fizikos mokytoją į stratosferą.
Tais metais, valstybės galvoms paraginus, visi vaikai kiek tik norėjo lakstė ir džiaugėsi saule, gaudydami žiurkes, muses, uodus ir žvirblius***. Li Sianjanas niekad neįvykdydavo normos: teritorija buvo griežtai apibrėžta, iš kitų šeimų šiukštu nebuvo galima grobstyti kenkėjų**** resursų, o iš jo paties namų ėdrūnes žiurkės ir muses kaimynai saldžiais actais ir dvokiais grūdais perviliojo pas save. Nebeturėdamas ką daryti, Li Sianjanas išėjo kenkėjų gaudyti į laukus už kaimo, bet greitai iš ten jį partempė valdininkai. Geologai skundėsi, kad, bežvejodamas pelių lizdus, jis pažeidė uolienas, ir tose vietose susmego žemė. Miškininkai barėsi, kad, vaikydamasis žvirblius, išrovė visus nuo erozijos saugančius medžius*****. Oro uostai pranešė, kad Sianjanas, mojuodamas didžiuliu medžiu, tarp Pekino ir Šanchajaus vaikėsi žvirblius ir sutrikdė visą oro eismą.
Ir vėl Sianjanui teko klausytis moralų. Klasės auklėtojas žiūrėjo į jį, kraipė galvą ir dūsavo:
- Et, Li Sianjanai, Li Sianjanai... Ir kada galėsim liautis dėl tavęs rūpinęsi.
Li Sianjanas baisiai nusiminė - jis irgi norėjo būti naudingas visuomenei, bet visada viską sugadindavo. Sianjanas ėmė nekęsti to, kad yra kitoks: bendraklasiai tokie klusnūs, tik jis vienas visur neša nelaimes. Grįžęs jis paklausė mamos:
- Kodėl mane tokį pagimdei? Kiti gražiai rašo, o aš tik pieštukus traiškau. Kiti moka gražiai susitvarkyt, o aš vos atsisėdęs laužau stalus ir kėdes. Kiti padeda užtikrinant penkis būtiniausius dalykus**** ir pagelbėja namie, o aš tesugebu tuos namus sugriauti.
Mama patapšnojo jam per galvą:
- Ateis diena, kai suprasi, kad šiame pasaulyje išgyventi gali tik būdamas vienas.
Tuo metu Pirmoji Raudonosios vėliavos pradinė mokykla privalomųjų darbų nuveikdavo daugiausiai iš visų. Pavyzdžiui, per vieną dieną sutaisė srities vandens rezervuarą arba per savaitgalį išvalė kliūtis iš greitkelio į Tsinhajaus provinciją - ir taip toliau.
Pirmosios Raudonosios vėliavos pradinės mokyklos moksleiviai į darbą kiekvienąsyk nešdavosi įrankius - garsiakalbius, būgnus, orkestro lėkštes. Tik atkeliavę į vietą, iškart susigrupuodavo į komandas ir visi vienu balsu sušukdavo: „Vėliavos Pirmoji - pati pati geriausia, nors esam mes maži, bet ryžtas mūs stipriausias, iškart nuo mažumės pamilti darbą mokam, užaugę savo šaliai jėgas mes atiduosim!”
Vienintelis Li Sianjanas neturėdavo tokių darbo įnagių, nes jis kasdien buvo baudžiamas stovėti kampe, ir todėl jam belikdavo eiti kapstyti žemės ir daryti panašių darbų.
Kažkurią dieną Li Sianjanas pats vienas konstravo naftotiekį: užkasęs vieną vamzdį, likusį gabalą numesdavo už pusės li ir niekur neskubėdamas ėjo tvarkyti toliau.
Taip betvarkydamas pats nepajuto, kaip nuėjo per toli. Atsisukęs suprato, kad bendramokslių ir kaimelio nebematyti, ir staiga pajuto širdy tuštumą. Bet štai: priekyje pasirodė jo link judantis mažas juodas taškutis, pamažu jis išaugo į kažką panašaus į žmogų, paskui pasimatė dvi kasytės, o galiausiai - raudoni it obuoliai veideliai.
- Va, ar nenori gerti? - į Sianjaną įsistebeilijo dvi juodos akys.
- Tu... tu, visa uždusus, bėgai man iš paskos, kad atneštum atsigerti? - Li Sianjanas irgi žiūrėjo į prieš jį stovinčią mergaičiukę. Tai buvo jo naujoji suolo draugė Dindina - klasės pirmūnė.
- Na taip... Aš tavim rūpinuos... - Dindina susirietus vos gaudė kvapą.
- Kodėl... Kodėl manim rūpinies... - Li Sianjanui atrodė, lyg viduje būtų į kažką atsitrenkęs. Labai keistas jausmas, pagalvojo jis. Net tėtis su mama priprato, kad jis viskuo pats pasirūpina: nieks iš jo nesišaipys, jis nepaklius į avariją - svarbiausia, kad jisai iš nieko nesišaipytų ir nekeltų avarijų, tuomet ir tėvai bus ramūs, net jei sūnelis tris dienas negrįžtų namo.
- Aš noriu tavim rūpintis... dar... dar noriu tau padėt... nes... nes tu - atsilikęs mokinys, mokytojas taip sakė, - galiausiai Dindina viską išbėrė.
- Jei mokytojas nebūtų pasakęs, nė vienas iš jūsų nenorėtų su manim žaisti, juk taip? - staiga Sianjanas supyko, net nebegėrė, o arbatinį numetė ant žemės.
- Tu... tu... - Dindinai iš pykčio akyse ėmė rinktis ašaros.
Li Sianjanas suprato, kad ji tuojau verkdama parlėks ir pasiskųs mokytojui. Visi ankstesnieji jo suolo draugai taip pasielgė, o paskui pasiprašė perkeliami toliau nuo jo. Kodėl šįkart turėtų būti kitaip? Jis jau seniai spėjo prie to priprasti.
Bet Dindina tik pakėlė arbatinį nuo žemės ir tarė:
- Jei negeri, tai nebūtina mėtyt. Man atrodo, tu vienas šitiek daug dirbdamas tikrai pavargsti. Aš tyčia savo šio mėnesio kišenpinigius išleidau, kad galėčiau pavaišinti tave limonadu***... Aš... aš visą kelią bėgau, ir nė gurkšnio nedrįsau išgert.
Žiūrėdama į savo numylėtąjį arbatinuką, Dindina pravirko: apelsininis limonadas - jos mėgstamiausias, todėl manė, kad ir Sianjanas bus dėkingas. Bet ji nežinojo, jog Li Sianjanas mano, kad jam pačiam jokių gėrimų, net ir maisto nereikia, kad jis pats viską gali susitvarkyti, ir niekieno kito rūpestis jam nebūtinas.
Nedrįsdamas pažvelgti mergaitei į akis, Sianjanas spoksojo į jos nuo verksmo kretančias kaseles.
- Aš... aš tau grąžinsiu pinigus, gerai?
- Man... mažiausiai reikia dviejų buteliukų... - pavartė akis mergaitė, jau pasiruošusi atleisti Sianjanui už išlietą limonadą.
- Gerai... du buteliai, tai du buteliai.
- Tie, kur po penkis fenius, ant etiketės yra mažojo apelsininio žmogeliuko ženklas.
- Gerai.
Li Sianjanas pinigų neturėjo, ir štai staiga prisireikė ištiso mao** - per visą gyvenimą tokios didelės sumos nebuvo matęs.
Kitą dieną, išeidama iš mokyklos, Dindina prie vartų pamatė stovintį Li Sianjaną.
- Neini namo ruošti namų darbų? Ko čia stovi?
- Aš... - nuleidęs galvą, Li Sianjanas iš už nugaros mergaitei ištiesė du buteliukus apelsinų limonado.
Dindina išsigando:
- Iš kur gavai? Iš kur ištraukei tiek pinigų?
Li Sianjanas sužiopčiojo ir išraudo:
- Aš... aš nuėjau į fabriką padėti daryti degtukų dėžučių. Už šimtą moka vieną fenį.
Dindina giliai atsiduso:
- Na ir išgąsdinai mane. Jau pamaniau, kad pardavei į metalo laužą tą tūkstanttoninį hidraulinį presą iš fabriko.
Paėmusi iš jo rankų buteliukus, mergaitė vis nedrįso gerti. Viso mėnesio kišenpinigių jai teužtekdavo vienam buteliukui apelsininio limonado, o dabar rankose turėjo netgi du - ir kažko baisiai nesinorėjo jų pradaryti.
- Už vieną mao galima nupirkti visą krūvą miltų, kurių galų pirkai man šitą limonadą?
Li Sianjanas nustebęs pakėlė galvą:
- Taigi tu... tu anądien verkei, ir aš pažadėjau grąžinti du buteliukus.
- Iš kur tu toks sąžiningas, iš kur toks kvailas, negi manei, kad rimtai reikalauju... - Dindina supykus treptelėjo koja. - Na ir nėra ko stebėtis, kad pažymiai tavo nekokie: tik stiprus kaip nežinau kas, o smegenų krutint nemoki.
Li Sianjanas išraudo kaip vyšnia, vėl nuleido galvą ir įsistebeilijo į savo nutrintus batukus, nežinodamas, ką atsakyti.
Tos dienos popietę abu bendraklasiai susėdo ant kalno šlaito ir nutarė tik išgėrę limonadą grįžti namo. Bet kiek besiurbčiojo, skystimo kaip nemažėjo, taip nemažėjo.
Pastebėjusi, kad tuoj leisis saulė, Dindina veik puolė į neviltį.
- Li Sianjanai, gerk greičiau, ką?
Li Sianjanas paklusniai linktelėjo, tačiau, nors šiaudelį laikė burnoj, buteliuke limonado liko tiek pat.
Dindina suprato, kad čia juk penki šimtai degtukų dėžučių - kas gi norėtų gerti.
Ji darsyk pažiūrėjo į savo pačios buteliuke likusį gėrimą: regis, dar už Li Sianjano daugiau.
- Li Sianjanai, - Dindina žiūrėjo į vakaro saulę, - kaip manai, va šitaip sėdėti ant kalno šlaito, žiūrėti į kaimelį, rankose laikyti apelsinų limonadą - ar tai ir nebus pati didžiausia laimė pasaulyje?
Li Sianjanas atsargiai nurijo ilgai burnoje laikytą gurkšnį:
- Mokytojas sako, kad didžiausia laimė pasaulyje bus tada, kai išsipildys mūsų svajonė. O tada viso pasaulio žmonės turės apelsinų limonado.
Dindina labai susigėdo, kad pirm kitų pasaulio žmonių gavo pasimėgauti šitokia prabanga, kad, užuot dirbusi penkių būtinumų labui, padėjusi senutėms tvarkytis namuose, kartu su blogai besimokančiu berniuku po mokyklos negrįžo namo, ant kalno šlaito geria limonadą, žiūri į vakarėjančią saulę - tikrai, labai negerai pasielgta.
Tačiau ji kažkodėl visai nenorėjo atsistoti, pagaliau pabaigti saldųjį gėrimą - priešingai, ji trokšte troško, kad šita akimirka tęstųsi amžinai: tai bent stebuklai.
- Tiesą pasakius, aš net galvoju, jeigu saulė niekad nenusileistų, kaip būtų gerai, - pasvajojo Dindina, kurios akyse kaip tik atsispindėjo violetinė vakaro šviesa.
- M, - nerūpestingai atsiliepė Li Sianjanas, kramtydamas šiaudelį.
Vėliau, kai Dindina paseno, jos vaikaitei berniukas išlankstė tūkstantį popierinių gervelių. Dindina atsiduso:
- Kokie romantiški tie šiuolaikiniai vaikai, ir tokiais gerais laikais gyvena. Kai mes buvom maži, iš kur begalėjom ištraukti tūkstantį gervių? Net sąsiuviniuose rašydavom pieštukais ir paskui trindavom, kad galėtumėm popierių panaudoti tris kartus.
- Tai jums joks berniukas nebuvo nieko padovanojęs? - paklausė vaikaitė.
Dindina pažvelgė pro langą, apsiblaususiose akyse atsispindėjo violetinė vakaro šviesa:
- Dovanojo. Dėl manęs jis padarė tūkstantį degtukų dėžučių.
* Turimi omenyje sportiniai stūmimo rutuliai.
** Siša salynas - angliškai Paracel Islands. Nežinau, kaip lietuviškai įprasta.
*** Buvo toks nurodymas... Dabar neprisimenu, kodėl.
**** 四害: keturi namų kenkėjai - žiurkės, blakės, musės, uodai
***** Shelterbelt - kaip verst?
**** 五保户 - kažkoks terminas, angliškai five welfare guarantees, ir nesuprantu, apie kurį konkrečiai čia kalbama. Turbūt kad „užtikrina maistą, pastogę ir t.t.“
*** 桔子水 Pažodžiui ir yra „mandarinų vanduo“, nelabai suprantu, kas čia... gali būti ir sultys, bet abejoju. Galbūt - vanduo su apelsinų žievelėm/žiedlapiais ar kuo nors panašiu. Arba išvis kažkoks terminas, kurio nerandu (googlyje radau vos ne kvepalus). Bet toliau sakinyje yra 桔子汽水 - apelsinų skonio limonadas.
** 10 fenių=1 mao, 10 mao= 1 juanis
(...bus daugiau...)