Civilizacija
Kartais man atrodo, kad juos reikia priversti žaisti.
Taip, įvesti mūsų valstybės vyrams privalomas kelių valandų savaitines „Civilizacijos“ žaidimo pratybas.
Ten jau po vieno kito žaidimo greitai paaiškėja, ką reikia ir ko nereikia daryti.
Jeigu tu iš pat karto neinvestuosi kiek tik gali į mokslą, tai po kurio laiko pas tavo ietininkus atvirins kaimynų tankai.
Jeigu netiesi kelių - nebus pajamų iš prekybos.
Jeigu neinvestuosi į miestų plėtra - pajamos neaugs.
Jeigu nestatysi teismų, dalis pajamų nueis į šešėlį.
Jeigu miestuose nebus linksmintojų - tai yra, kultūros darbuotojų - laikas nuo laiko kils riaušės. Arba reikia statyti bažnyčias. Tad vienam arba kitam reikia skirti pinigų. Nes miestas, kuriame riaušės, pajamų neduoda.
Jeigu neinvestuosi į kokį nors didelį ir iš pirmo žvilgsnio visai nenaudingą projektą, nebus technologinių proveržių.
Nekalbant jau apie diplomatijos pradžiamokslį ar gaunamas ilgalaikės strategijos planavimo, remiantis atrastais ištekliais, pamokas.
Greitai supranti, kad kartais tenka ką ne ką paaukoti - pavyzdžiui, neaktyvius karinius dalinius - kad galėtum investuoti. Visai greitai supranti, kad viena pražūtingesnių strategijų - užimti gynybines pozicijas ir kamšyti skyles.
Jau dvylikametis vaikas (pavyzdžiui, kitados mano jaunylis) po dviejų trijų žaidimų puikiai susidėlioja prioritetus, sumaniai paskirsto išteklius ir sugeba planuoti pakankamai tolimą ateitį.
Gal ir valstybės vyrams padėtų?
P.S. Tiesa, prisiminiau va šitą: Sveikatos apsaugos ministras: pinigų nėra, aš jų nespausdinu .
Banalu, bet čia dabar pas mus - valstybės akcininkus - buvo užėjęs vienas iš mūsų pasamdytų padalinių vadovų. Kaip manote, jeigu akcininkams kokioje įmonėje koks padalinio vadovas pasakytų tokį sakinį, kas jo lauktų?
"Tu atleistas", - pats švelniausias variantas.
Taip, įvesti mūsų valstybės vyrams privalomas kelių valandų savaitines „Civilizacijos“ žaidimo pratybas.
Ten jau po vieno kito žaidimo greitai paaiškėja, ką reikia ir ko nereikia daryti.
Jeigu tu iš pat karto neinvestuosi kiek tik gali į mokslą, tai po kurio laiko pas tavo ietininkus atvirins kaimynų tankai.
Jeigu netiesi kelių - nebus pajamų iš prekybos.
Jeigu neinvestuosi į miestų plėtra - pajamos neaugs.
Jeigu nestatysi teismų, dalis pajamų nueis į šešėlį.
Jeigu miestuose nebus linksmintojų - tai yra, kultūros darbuotojų - laikas nuo laiko kils riaušės. Arba reikia statyti bažnyčias. Tad vienam arba kitam reikia skirti pinigų. Nes miestas, kuriame riaušės, pajamų neduoda.
Jeigu neinvestuosi į kokį nors didelį ir iš pirmo žvilgsnio visai nenaudingą projektą, nebus technologinių proveržių.
Nekalbant jau apie diplomatijos pradžiamokslį ar gaunamas ilgalaikės strategijos planavimo, remiantis atrastais ištekliais, pamokas.
Greitai supranti, kad kartais tenka ką ne ką paaukoti - pavyzdžiui, neaktyvius karinius dalinius - kad galėtum investuoti. Visai greitai supranti, kad viena pražūtingesnių strategijų - užimti gynybines pozicijas ir kamšyti skyles.
Jau dvylikametis vaikas (pavyzdžiui, kitados mano jaunylis) po dviejų trijų žaidimų puikiai susidėlioja prioritetus, sumaniai paskirsto išteklius ir sugeba planuoti pakankamai tolimą ateitį.
Gal ir valstybės vyrams padėtų?
P.S. Tiesa, prisiminiau va šitą: Sveikatos apsaugos ministras: pinigų nėra, aš jų nespausdinu .
Banalu, bet čia dabar pas mus - valstybės akcininkus - buvo užėjęs vienas iš mūsų pasamdytų padalinių vadovų. Kaip manote, jeigu akcininkams kokioje įmonėje koks padalinio vadovas pasakytų tokį sakinį, kas jo lauktų?
"Tu atleistas", - pats švelniausias variantas.