Apie elitą
Kartkartėm kalbant su šiuolaikiniais žyniais vis tenka išgirsti tokį argumentą: O ką? Mes rodome tai, ko žmonės nori.
Keikiamės todėl, kad mūsų personažų prototipai keikiasi. Ir šiaip - žiūrovams juk juokinga. Kraujas pirmame puslapyje - nes tai įdomu. Nepilnametė kurorte viešėdama su žvaigžde nusimauna ant scenos kelnaites - žavu ir jaunatviška. Trys pasmaugti, dvi išprievartautos ir vienas kirviu užkapotas pirmuosiuose žinių reportažuose (ne kriminalinių žinių, šiaip vakaro žinių) - juk žmonės tik tai ir nori matyti.
Kažkur neseniai skaičiau (tikrai neprisiminsiu, kur, nes skaitau daug ir be jokios aiškios tvarkos) - viena iš pagrindinių tautos, visuomenės, bet kokios žmonių bendrijos elito funkcijų - atsakomybė už tos bendrijos išlikimą, už genties ateitį. Todėl jis ir yra elitas - nes galvoja apie tai, kas bus po dvidešimties, po šimto metų, o ne šįvakar prie ar po televizoriaus. Visi apie tokius nekasdienius ir, atrodytų, tuščius, beprasmius dalykus galvoti negali - tai be proto sunkus ir varginantis darbas.
Tie, kurie nėra elitas, ko gero, tiesiog kitaip mato laiką - gal jis jiems daug trumpesniais periodais sukapotas, galbūt įsiūtas į žemdirbišką metų laikų kaitos ciklą, galbūt į liturginį kalendorių, kuris nuo to žemdirbiško toli niekur nenubėgo. Tai natūralu: Kad patys sveiki būtume, kad vaikai žmonėmis užaugtų, kad karo nebūtų.
Iš atsakomybės už bendruomenės išlikimą plaukia kita elito pareiga - kurti tokios elgsenos, kuri laiduotų bendruomenės išlikimą, pavyzdžius. Kurti idealus ir sektinus gyvensenos modelius kitiems. Vienoje sociokultūrinėje aplinkoje tai bus bebaimis ir nuožmus karys, kitoje - meditacijoje paskendęs asketas. Tų modelių ne tiek daug, jais sekti galės toli gražu ne visi, bet išlikimui jie būtini. Ir būtinas jų nuolatinis ir pakartotinis rodymas.
Ar mes Lietuvoje turime tokio elito, apie kurį kalbu? Neabejoju, kad taip. Ar jis atlieka tą savo pareigą kurti elgsenos pavyzdžius? Manau, kad taip. Ar jie matomi? Nesu tikras.
Keikiamės todėl, kad mūsų personažų prototipai keikiasi. Ir šiaip - žiūrovams juk juokinga. Kraujas pirmame puslapyje - nes tai įdomu. Nepilnametė kurorte viešėdama su žvaigžde nusimauna ant scenos kelnaites - žavu ir jaunatviška. Trys pasmaugti, dvi išprievartautos ir vienas kirviu užkapotas pirmuosiuose žinių reportažuose (ne kriminalinių žinių, šiaip vakaro žinių) - juk žmonės tik tai ir nori matyti.
Kažkur neseniai skaičiau (tikrai neprisiminsiu, kur, nes skaitau daug ir be jokios aiškios tvarkos) - viena iš pagrindinių tautos, visuomenės, bet kokios žmonių bendrijos elito funkcijų - atsakomybė už tos bendrijos išlikimą, už genties ateitį. Todėl jis ir yra elitas - nes galvoja apie tai, kas bus po dvidešimties, po šimto metų, o ne šįvakar prie ar po televizoriaus. Visi apie tokius nekasdienius ir, atrodytų, tuščius, beprasmius dalykus galvoti negali - tai be proto sunkus ir varginantis darbas.
Tie, kurie nėra elitas, ko gero, tiesiog kitaip mato laiką - gal jis jiems daug trumpesniais periodais sukapotas, galbūt įsiūtas į žemdirbišką metų laikų kaitos ciklą, galbūt į liturginį kalendorių, kuris nuo to žemdirbiško toli niekur nenubėgo. Tai natūralu: Kad patys sveiki būtume, kad vaikai žmonėmis užaugtų, kad karo nebūtų.
Iš atsakomybės už bendruomenės išlikimą plaukia kita elito pareiga - kurti tokios elgsenos, kuri laiduotų bendruomenės išlikimą, pavyzdžius. Kurti idealus ir sektinus gyvensenos modelius kitiems. Vienoje sociokultūrinėje aplinkoje tai bus bebaimis ir nuožmus karys, kitoje - meditacijoje paskendęs asketas. Tų modelių ne tiek daug, jais sekti galės toli gražu ne visi, bet išlikimui jie būtini. Ir būtinas jų nuolatinis ir pakartotinis rodymas.
Ar mes Lietuvoje turime tokio elito, apie kurį kalbu? Neabejoju, kad taip. Ar jis atlieka tą savo pareigą kurti elgsenos pavyzdžius? Manau, kad taip. Ar jie matomi? Nesu tikras.