Makroekonomika ir kitos smulkmenos
Čia neseniai BVP dribtelėjo. Smarkiai. Aha, šalies.
Galima rėkti „ui, vei, gevalt, dangus griūva“. Galima nerėkti. Galima netgi bandyti pradėti galvoti.
Asmeninis jausmas - reikėtų sveikinantis su pažįstamais gatvėje užsidrausti klausti: „Kaip gyveni? Kas gero? Kaip sekasi?“ Meluoti nesinori. Virkauti įsibedus į pašnekovo švarko atlapą - dar labiau nesinori. Signaliniai pirminio pabendravimo klausimai turėtų dabar būti tokie, kaip čia pasakius, esmiškesni, konkretesni, padedantys iš karto atverti pašnekovo asmenybės įvairiapusiškumą ir gelmę - užuot varę jį kažkokio slidaus maivymosi kreivakeliais.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui: „Kokią knygą dabar skaitai? Kokį vyną gersi savaitgalį? Ar tau patinka Vittorio de Sica? O Tarantino? O Matisyahu? Ar ragavai dumplainių salotų? Ką manai apie „Juodąjį vikingą“ Europos taurėje?“ Ir panašiai. Žmogus tada nemąstytų skausmingai, kaip čia pasakius, kad vis dėlto vis tiek juk dar kol kas ne karas ir išgyvensim, kaip visada ir išgyvendavom, o atžertų atgal ką nors panašaus: „Dumplainių salotų? Ne, neteko. Bet kad tu žinotum, koks gėris yra kiek apkepinti artišokai.“
Bet - apie pasliką BVP.
Beslankiodamas po virtualybės aukštapelkes, aptikau, kad yra pasaulyje šalis, kur koks nors BVP parsitėškimas žmones sujaudintų tik gana saikingai.
Gal kam ir nebus jokia naujiena, bet vis dėlto - yra tokia labai nuoširdžiai budistiška Butano karalystė.
Butane nuo 1972 metų įvestas Gross National Happiness - bendros nacionalinės laimės - indeksas. BNL skaičiuojamas, remiantis septynių sričių rodikliais: ekonominės gerovės, aplinkosauginės gerovės, fizinės sveikatos, protinės sveikatos, darbo gerovės, socialinės gerovės ir politinės gerovės.
Smulkiau galima pasiskaityti, aišku, joje.
Galima dar pasivaikščioti pagal patiektas tenai apačioje nuorodas ir surasti dar vieną kitą įdomų dalykėlį.
Ar aš ką siūlau? O, gink Dieve. Na, nebent - nenusirauti paskutinių plaukų nuo galvos, kai virtualybės paviršius eilinį kartą mažiau ar daugiau suraibuliuoja.
Galima rėkti „ui, vei, gevalt, dangus griūva“. Galima nerėkti. Galima netgi bandyti pradėti galvoti.
Asmeninis jausmas - reikėtų sveikinantis su pažįstamais gatvėje užsidrausti klausti: „Kaip gyveni? Kas gero? Kaip sekasi?“ Meluoti nesinori. Virkauti įsibedus į pašnekovo švarko atlapą - dar labiau nesinori. Signaliniai pirminio pabendravimo klausimai turėtų dabar būti tokie, kaip čia pasakius, esmiškesni, konkretesni, padedantys iš karto atverti pašnekovo asmenybės įvairiapusiškumą ir gelmę - užuot varę jį kažkokio slidaus maivymosi kreivakeliais.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui: „Kokią knygą dabar skaitai? Kokį vyną gersi savaitgalį? Ar tau patinka Vittorio de Sica? O Tarantino? O Matisyahu? Ar ragavai dumplainių salotų? Ką manai apie „Juodąjį vikingą“ Europos taurėje?“ Ir panašiai. Žmogus tada nemąstytų skausmingai, kaip čia pasakius, kad vis dėlto vis tiek juk dar kol kas ne karas ir išgyvensim, kaip visada ir išgyvendavom, o atžertų atgal ką nors panašaus: „Dumplainių salotų? Ne, neteko. Bet kad tu žinotum, koks gėris yra kiek apkepinti artišokai.“
Bet - apie pasliką BVP.
Beslankiodamas po virtualybės aukštapelkes, aptikau, kad yra pasaulyje šalis, kur koks nors BVP parsitėškimas žmones sujaudintų tik gana saikingai.
Gal kam ir nebus jokia naujiena, bet vis dėlto - yra tokia labai nuoširdžiai budistiška Butano karalystė.
Butane nuo 1972 metų įvestas Gross National Happiness - bendros nacionalinės laimės - indeksas. BNL skaičiuojamas, remiantis septynių sričių rodikliais: ekonominės gerovės, aplinkosauginės gerovės, fizinės sveikatos, protinės sveikatos, darbo gerovės, socialinės gerovės ir politinės gerovės.
Smulkiau galima pasiskaityti, aišku, joje.
Galima dar pasivaikščioti pagal patiektas tenai apačioje nuorodas ir surasti dar vieną kitą įdomų dalykėlį.
Ar aš ką siūlau? O, gink Dieve. Na, nebent - nenusirauti paskutinių plaukų nuo galvos, kai virtualybės paviršius eilinį kartą mažiau ar daugiau suraibuliuoja.