Pokalbiai su vaiduokliais
Vaikščiojau. Savaime pradėjo ateidinėti kažkokie sakiniai. Jeigu neužrašysiu, prapuls.
Bažnyčios tarnai bando pabandyti pareguliuoti medicinos aukštojo mokslo programas.
Ir zyzia, ir zurgia, ir šnabžda.
Ne apie Konstituciją ir teisės sistemą, kur kažkas apie atskyrimą surašyta, bet apie teisę, plaukiančią iš kiekvieno veikėjo nuosavo gyvenimo. Ar jūs turite teisę zurgti ir zyzti?
Lutheris - taip, net Savonarola - taip, Šv. Paulius - taip, Šv. Augustinas - taip. Tėvas Kazimieras, tėvas Stanislovas - irgi. Jų gyvenimai suteikė jiems teisę šnekėti, reikalauti, rėkti ir veikti. Kad ir ką iš laiko atstumo manytume apie jų veiksmų gerumą ar blogumą. O jūs? Kur jūsų tikėjimo aistros deginanti ugnis? Kur jūsų svilinantys žodžiai? Ir - svarbiausia - kur jūsų gyvenimas, kuris pagrįstų jūsų žodžius. Jūsų teisę mokyti.
Ar gali porolono prikimšti meškiukai, įsitaisę dirbti nekilnojamojo turto agentūros vadybininkais, aiškinti žmonėms, kaip jiems derėtų gyventi? Tradicija gyva tik tuomet, kai ji kiekvieną dieną paliudijama bent vieno žmogaus gyvenimu.
X
Taip, nusidėjau. Temsta dabar anksti. Kaime vakarais daug darbų jau nebenudirbsi.
Taigi mačiau per zombodėžę tą žvaigždučių gamybos artelę (ne tą, kur apie operą, ir ne tą, kur apie šokius). Nusidėjau.
Neturiu labai geros klausos, bet vis dėlto atskiriu kartais, kur gerai, o kur labai šiaip sau.
Ir tai, ką mačiau, buvo graudu.
Bežiūrėdamas pradėjau galvoti apie pramogų verslą apskritai ir jame besisukančius žmones.
Ir ką? Na, galima būtų pasakyti ką nors tokiu pačiu stiliumi kaip Algis Nestabčiojantis apie visus žurnalistus - prisimenat: „šakalai, papūgos, šunbeždžionės ir kiti gamadrilai“. Na, pavyzdžiui:
„visi jie apsirūkę ir apsiuostę homoseksualūs alkoholikai, masturbuojantys prie savo atvaizdų paauksuoto unitazo dugne.“
Bet tokie apibendrinantys sakiniai paprastai veda tik į vienokią ar kitokią agresiją ir niekur kitur. Kaip ir šeimoje: „tu niekada nenuleidi dangčio“, „tu visada išmėtai savo skudurus po visą kambarį“ - tokie pareiškimai niekaip nepagerina nuotaikos niekam.
Be abejo, neverta apibendrinti - pramogų versle yra visokių žmonių: jautresnių ir agresyvesnių, veiklesnių ir lėtesnių, protingesnių ir ne tokių protingų. Ir turbūt visokių reikia.
Ir dar galvojau apie šit kokį paradoksą. Yra daugybė gabių, šviesių žmonių, kurie pakankamai mažai matomi. Jie išsilavinę, protingi ir žino, kad daug kas pasaulyje jau buvo, jie atskiria tuštybę ir nenori joje turkštis. Yra daugybė agresyviai veiklių žmonių, kurių pilna visur. Nors jie tuštoki.
Kaip galima būtų pamėginti paaiškinti vieniems, kad nors jau daug kas yra buvę, bet kiekvienas iš mūsų kuriame pasaulį iš naujo, ir kad kiekvieno kuriamas pasaulis yra gražus ir būtinas? Ir kaip pamėginti pašnibždėti kitiems, kad prieš užsiimant saviraišką reikėtų pirma tapti ir būti? Ir tik tada reikštis.
Bažnyčios tarnai bando pabandyti pareguliuoti medicinos aukštojo mokslo programas.
Ir zyzia, ir zurgia, ir šnabžda.
Ne apie Konstituciją ir teisės sistemą, kur kažkas apie atskyrimą surašyta, bet apie teisę, plaukiančią iš kiekvieno veikėjo nuosavo gyvenimo. Ar jūs turite teisę zurgti ir zyzti?
Lutheris - taip, net Savonarola - taip, Šv. Paulius - taip, Šv. Augustinas - taip. Tėvas Kazimieras, tėvas Stanislovas - irgi. Jų gyvenimai suteikė jiems teisę šnekėti, reikalauti, rėkti ir veikti. Kad ir ką iš laiko atstumo manytume apie jų veiksmų gerumą ar blogumą. O jūs? Kur jūsų tikėjimo aistros deginanti ugnis? Kur jūsų svilinantys žodžiai? Ir - svarbiausia - kur jūsų gyvenimas, kuris pagrįstų jūsų žodžius. Jūsų teisę mokyti.
Ar gali porolono prikimšti meškiukai, įsitaisę dirbti nekilnojamojo turto agentūros vadybininkais, aiškinti žmonėms, kaip jiems derėtų gyventi? Tradicija gyva tik tuomet, kai ji kiekvieną dieną paliudijama bent vieno žmogaus gyvenimu.
X
Taip, nusidėjau. Temsta dabar anksti. Kaime vakarais daug darbų jau nebenudirbsi.
Taigi mačiau per zombodėžę tą žvaigždučių gamybos artelę (ne tą, kur apie operą, ir ne tą, kur apie šokius). Nusidėjau.
Neturiu labai geros klausos, bet vis dėlto atskiriu kartais, kur gerai, o kur labai šiaip sau.
Ir tai, ką mačiau, buvo graudu.
Bežiūrėdamas pradėjau galvoti apie pramogų verslą apskritai ir jame besisukančius žmones.
Ir ką? Na, galima būtų pasakyti ką nors tokiu pačiu stiliumi kaip Algis Nestabčiojantis apie visus žurnalistus - prisimenat: „šakalai, papūgos, šunbeždžionės ir kiti gamadrilai“. Na, pavyzdžiui:
„visi jie apsirūkę ir apsiuostę homoseksualūs alkoholikai, masturbuojantys prie savo atvaizdų paauksuoto unitazo dugne.“
Bet tokie apibendrinantys sakiniai paprastai veda tik į vienokią ar kitokią agresiją ir niekur kitur. Kaip ir šeimoje: „tu niekada nenuleidi dangčio“, „tu visada išmėtai savo skudurus po visą kambarį“ - tokie pareiškimai niekaip nepagerina nuotaikos niekam.
Be abejo, neverta apibendrinti - pramogų versle yra visokių žmonių: jautresnių ir agresyvesnių, veiklesnių ir lėtesnių, protingesnių ir ne tokių protingų. Ir turbūt visokių reikia.
Ir dar galvojau apie šit kokį paradoksą. Yra daugybė gabių, šviesių žmonių, kurie pakankamai mažai matomi. Jie išsilavinę, protingi ir žino, kad daug kas pasaulyje jau buvo, jie atskiria tuštybę ir nenori joje turkštis. Yra daugybė agresyviai veiklių žmonių, kurių pilna visur. Nors jie tuštoki.
Kaip galima būtų pamėginti paaiškinti vieniems, kad nors jau daug kas yra buvę, bet kiekvienas iš mūsų kuriame pasaulį iš naujo, ir kad kiekvieno kuriamas pasaulis yra gražus ir būtinas? Ir kaip pamėginti pašnibždėti kitiems, kad prieš užsiimant saviraišką reikėtų pirma tapti ir būti? Ir tik tada reikštis.