Apie žodžius - de verbis
Atsiverčiame mažą tomelį - Markas Aurelijus, „Pačiam sau“, septinta knyga ir paskaitome:
„Tuščias iškilmių pamėgimas, teatro vaidinimai, avių ir galvijų bandos, gladiatorių kautynės, šunims numestas kaulas, duonos trupinėlis, įmestas į žuvų tvenkinį, skruzdėlių triūsas ir darbas, išsigandusių pelių lakstymas, lėlės tampomos už virvučių. Tarp viso šito reikia išlikti gerai nusiteikusiam ir nerodyti paniekos; reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus yra vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia.“
Taip atsitiko, kad šiomis savaitėmis skaitau (kai skaitau, o ne rašau ką nors) Colleen McCullough ciklą „Masters of Rome“ - dabar tomą „Fortune‘s Favourites“ - apie šiek tiek senesnius laikus nei imperatoriaus Marko Aurelijaus gyventi.
Tuose puslapiuose, kur sustojau vakar, nes prasidėjo „House MD“, diktatorius Liucijus Kornelijus Sula jaunąjį Gajų Julijų Cezarį tik ką išlaisvino iš žynio tarnystės ir pasiuntė kariauti į Mažąją Aziją.
Visas ciklas visai įdomus, o prisiminiau aš romėniškas istorijas pasiskaitęs šiandien Vlado Laučiaus, mano galva, itin taiklų „Lietuvos pjūvį“. Diagnozė: politinė afazija.
Jau kažkada, gal prieš porą metų (atleiskite, nebeieškosiu nuorodos) rašiau čia apie žodynų sausrą - ypač viešajame viešųjų žmonių buvime. Žodyno seklumas reiškia minčių seklumą. Žodyno pelkės kalba apie visuomeninių ryšių trūkinėjimą (žmogus - būtybė kalbanti). Žodyno anemija ženklina valios veikti praradimą.
Buvinėti nelyg pelėsis ant duonos - galime. Veikti - labai kartais.
Kuo dėti romėnai?
Nebuvo mūšio, kad prieš jį karvedys nepasakytų kalbos - ne tik padrąsinti, bet ir kad (jeigu kas) legionierius suvoktų bendrą sumanymą ir galėtų veikti savarankiškai.
Nebuvo jokio veiksmo (net ir diktatoriaus Sulos laikais), kad priimami sprendimai nebūtų aptariami viešai, ilgai, išklausant iškalbingų ir ne tokių iškalbingų oratorių.
Tris kartus neaptarus, nebuvo galima priimti plebėjų tribūnų siūlomo įstatymo.
Iš viso to plaukė, kad visuomenė gindavo (arba kurdavo) bendrą reikalą - rem publicam.
Res publica - bendras reikalas - atsiranda pirmiausia iš viešo kalbėjimo. Nes publicus - dar ir „viešas“.
Gal dar ir dėl to romėnų akvedukai virš kalnų upių, pastatyti prieš du tūkstančius metų, iki šiol stovi. O vandens netiekia tik todėl, kad kažkokie kiek šiuolaikiškesni idiotai juos apgriovė.
„Tuščias iškilmių pamėgimas, teatro vaidinimai, avių ir galvijų bandos, gladiatorių kautynės, šunims numestas kaulas, duonos trupinėlis, įmestas į žuvų tvenkinį, skruzdėlių triūsas ir darbas, išsigandusių pelių lakstymas, lėlės tampomos už virvučių. Tarp viso šito reikia išlikti gerai nusiteikusiam ir nerodyti paniekos; reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus yra vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia.“
Taip atsitiko, kad šiomis savaitėmis skaitau (kai skaitau, o ne rašau ką nors) Colleen McCullough ciklą „Masters of Rome“ - dabar tomą „Fortune‘s Favourites“ - apie šiek tiek senesnius laikus nei imperatoriaus Marko Aurelijaus gyventi.
Tuose puslapiuose, kur sustojau vakar, nes prasidėjo „House MD“, diktatorius Liucijus Kornelijus Sula jaunąjį Gajų Julijų Cezarį tik ką išlaisvino iš žynio tarnystės ir pasiuntė kariauti į Mažąją Aziją.
Visas ciklas visai įdomus, o prisiminiau aš romėniškas istorijas pasiskaitęs šiandien Vlado Laučiaus, mano galva, itin taiklų „Lietuvos pjūvį“. Diagnozė: politinė afazija.
Jau kažkada, gal prieš porą metų (atleiskite, nebeieškosiu nuorodos) rašiau čia apie žodynų sausrą - ypač viešajame viešųjų žmonių buvime. Žodyno seklumas reiškia minčių seklumą. Žodyno pelkės kalba apie visuomeninių ryšių trūkinėjimą (žmogus - būtybė kalbanti). Žodyno anemija ženklina valios veikti praradimą.
Buvinėti nelyg pelėsis ant duonos - galime. Veikti - labai kartais.
Kuo dėti romėnai?
Nebuvo mūšio, kad prieš jį karvedys nepasakytų kalbos - ne tik padrąsinti, bet ir kad (jeigu kas) legionierius suvoktų bendrą sumanymą ir galėtų veikti savarankiškai.
Nebuvo jokio veiksmo (net ir diktatoriaus Sulos laikais), kad priimami sprendimai nebūtų aptariami viešai, ilgai, išklausant iškalbingų ir ne tokių iškalbingų oratorių.
Tris kartus neaptarus, nebuvo galima priimti plebėjų tribūnų siūlomo įstatymo.
Iš viso to plaukė, kad visuomenė gindavo (arba kurdavo) bendrą reikalą - rem publicam.
Res publica - bendras reikalas - atsiranda pirmiausia iš viešo kalbėjimo. Nes publicus - dar ir „viešas“.
Gal dar ir dėl to romėnų akvedukai virš kalnų upių, pastatyti prieš du tūkstančius metų, iki šiol stovi. O vandens netiekia tik todėl, kad kažkokie kiek šiuolaikiškesni idiotai juos apgriovė.