Karaliaus Agenoro dukra
Šiandien, kad ir sausio 13-osios proga, imsiuosi šiokių tokių erezijų.
Tos karaliaus dukros, kurią suviliojo jautis Dzeusas, vardas buvo Europa.
Iki Jungtinių Europos Valstijų, apie kurias taip svajojo vienas kitas XIX a. pabaigos - XX a. pradžios klasikas, ko gero taip ir nebus nueita, na, jeigu ir bus, tai turbūt mums jau tų dienų nebeteks sulaukti.
Tik aš vis dėlto siūlyčiau pradėti mėginti jaustis taip, kad valstybė, kurioje gyvename, yra Europa. Bus daugiau psichologinio komforto jau pačioje netolimiausioje ateityje. Bus įmanomas kiek kitoks žvilgsnis į tai, ką dabar vadiname emigracija. Kitoks požiūris į verslo judėjimą. Kitaip matysime naujienas.
Kiaurai Lenkiją važiuodamas girdėjau radijuje labai rimtu balsu skaitomą orų prognozę: „W wojewodzwie Krakowskiem... na Mazurach... w wojewodztwie Londynskiem...“ Skambėjo, kaip čia pasakius, visiškai neerzinančiai.
Šiaip ar taip viskas slenka ir slinks į tą pusę. O kultūriškai beigi istoriškai taip visada buvo ir yra, tik su šiokiomis tokiomis nelemtomis ir mūsų psichiką gadinusiomis pertraukomis.
Kad panašus sąvokų bei santykių permąstymo procesas vyksta ir iš kito - Europos - šono, galima matyti šitame „The Economist“ straipsnyje.
Žurnalas tradiciškai nenurodo autorių, bet, sprendžiant iš tinklaraščio, estai vis dėlto kažkaip sugebėjo juos įsimylėjusį Edwardą Lucasą prispirti parašyti pagaliau kažką truputį kitokio.
Tos karaliaus dukros, kurią suviliojo jautis Dzeusas, vardas buvo Europa.
Iki Jungtinių Europos Valstijų, apie kurias taip svajojo vienas kitas XIX a. pabaigos - XX a. pradžios klasikas, ko gero taip ir nebus nueita, na, jeigu ir bus, tai turbūt mums jau tų dienų nebeteks sulaukti.
Tik aš vis dėlto siūlyčiau pradėti mėginti jaustis taip, kad valstybė, kurioje gyvename, yra Europa. Bus daugiau psichologinio komforto jau pačioje netolimiausioje ateityje. Bus įmanomas kiek kitoks žvilgsnis į tai, ką dabar vadiname emigracija. Kitoks požiūris į verslo judėjimą. Kitaip matysime naujienas.
Kiaurai Lenkiją važiuodamas girdėjau radijuje labai rimtu balsu skaitomą orų prognozę: „W wojewodzwie Krakowskiem... na Mazurach... w wojewodztwie Londynskiem...“ Skambėjo, kaip čia pasakius, visiškai neerzinančiai.
Šiaip ar taip viskas slenka ir slinks į tą pusę. O kultūriškai beigi istoriškai taip visada buvo ir yra, tik su šiokiomis tokiomis nelemtomis ir mūsų psichiką gadinusiomis pertraukomis.
Kad panašus sąvokų bei santykių permąstymo procesas vyksta ir iš kito - Europos - šono, galima matyti šitame „The Economist“ straipsnyje.
Žurnalas tradiciškai nenurodo autorių, bet, sprendžiant iš tinklaraščio, estai vis dėlto kažkaip sugebėjo juos įsimylėjusį Edwardą Lucasą prispirti parašyti pagaliau kažką truputį kitokio.