Bono, pučiamieji, Gumiliovas ir kitos asociacijos
Visą dieną galvoje Raimondo Paulo „Par pedejo lapu“ dūzgia. Kažkodėl.
Anądien pasižiūrėjęs į visiškai suvisuomenėjusį Jurą Ševčuką, muzikantą (TM), ir pasiklausęs, kaip jis su Bono, Bobo Dylano palaiminti abu, beldžiasi į dangaus vartus, nusprendžiau pasiimti iš naujo pasiklausyti „DDT“.
Pasiėmiau. Ir pasiklausiau.
Peterburgas toks Peterburgas.
O štai pučiamieji daug kur skamba labai simpatiškai. Kaip ir „InCulto“ atveju. Ir „Bix“. A, tiesa, ir „Antis“...
Ir „Roko maršai“ per Lietuvą. Kažkaip kartais atsitinka toks laikas, kai rokas niekaip negali nesuvisuomenėti - vienur ar kitur. Toje muzikoje juk ir taip pakankamai daug protesto energijos pukši. Toks prisodrintas protesto energijos tirpalas. Reikia tik vieno kito krislo, kad ji pradėtų kristalizuotis.
O tie krislai yra pasionarijai, Levo Gumiliovo kažkada įvardyti. Pavyzdžiui, Antanas Terleckas. Pavyzdžiui, Arvydas Juozaitis. Pavyzdžiui, Algis Kaušpėdas. Kurie dabar jau visai nebe pasionarijai. Ne tie metai. Ir laikai ne tie.
Ar užaugs tėvynėje nauji pasionarijai? Ar jau visi iškeliavo, savo sielos ir proto energiją nusinešė kitur? Į Europas. O gal kur nors kaip tik dabar sau tyliai auga? O gal jų lyg ir nebereikia - nei mums, jau prisiglaudusiems senutėje Europoje, nei pačiai senutei Europai?
Pala, pala, kolega Spengleri ir jo šiuolaikiniai bendraminčiai. Anksti dar laidoti Europą.
XVII amžius buvo ispanų peso amžius. XIX - britų svaro, XX - JAV dolerio. O XXI bus euro. (Nesugalvoju, kieno buvo XVIII - gal franko? o gal guldeno?). Na, taip, XXII šimtmetis bus jau renminbi amžius. Be abejo.
Matot, į kokiu pašalius gali nunešti asociacijų pynės, jeigu joms leisi?
Anądien pasižiūrėjęs į visiškai suvisuomenėjusį Jurą Ševčuką, muzikantą (TM), ir pasiklausęs, kaip jis su Bono, Bobo Dylano palaiminti abu, beldžiasi į dangaus vartus, nusprendžiau pasiimti iš naujo pasiklausyti „DDT“.
Pasiėmiau. Ir pasiklausiau.
Peterburgas toks Peterburgas.
O štai pučiamieji daug kur skamba labai simpatiškai. Kaip ir „InCulto“ atveju. Ir „Bix“. A, tiesa, ir „Antis“...
Ir „Roko maršai“ per Lietuvą. Kažkaip kartais atsitinka toks laikas, kai rokas niekaip negali nesuvisuomenėti - vienur ar kitur. Toje muzikoje juk ir taip pakankamai daug protesto energijos pukši. Toks prisodrintas protesto energijos tirpalas. Reikia tik vieno kito krislo, kad ji pradėtų kristalizuotis.
O tie krislai yra pasionarijai, Levo Gumiliovo kažkada įvardyti. Pavyzdžiui, Antanas Terleckas. Pavyzdžiui, Arvydas Juozaitis. Pavyzdžiui, Algis Kaušpėdas. Kurie dabar jau visai nebe pasionarijai. Ne tie metai. Ir laikai ne tie.
Ar užaugs tėvynėje nauji pasionarijai? Ar jau visi iškeliavo, savo sielos ir proto energiją nusinešė kitur? Į Europas. O gal kur nors kaip tik dabar sau tyliai auga? O gal jų lyg ir nebereikia - nei mums, jau prisiglaudusiems senutėje Europoje, nei pačiai senutei Europai?
Pala, pala, kolega Spengleri ir jo šiuolaikiniai bendraminčiai. Anksti dar laidoti Europą.
XVII amžius buvo ispanų peso amžius. XIX - britų svaro, XX - JAV dolerio. O XXI bus euro. (Nesugalvoju, kieno buvo XVIII - gal franko? o gal guldeno?). Na, taip, XXII šimtmetis bus jau renminbi amžius. Be abejo.
Matot, į kokiu pašalius gali nunešti asociacijų pynės, jeigu joms leisi?