Dainos žemės mūsų
Visi vaikšto nuobodūs, rimti, žiovauja.
Tad gal jau laikas būtų ką ne ką paniūniuoti.
Romansas apie amžino jausmo gana greitą pabaigą
(meliodija gali būti panaši į romanso „vienareikšmiškai skamba varpelis“)
Cukraus pudra žiema apibarstė
Tavo plaukus, ausis ir blakstienas.
Na, o aš nedrįsau tau ištarti,
Kad galiu. Tai ir stoviu toks vienas.
Tu stovėjai taipogi truputį,
O paskui pažiūrėjai keistai,
Ir nutolai kaip ižas ant upės,
Ir žiemos pūgoje pradingai.
Taip, žinau, aš tikriausiai dundukas -
Laimės laiškus draskau ir draskau.
Man širdy siaučia jausminės pūgos,
Kyla jos iš jausmų vien tik tau.
Ir gerai. Na, ir eik kur tik nori.
Pasiliksiu kaip pievoj vamzdys.
Nusibaigs šitaip mūsų lav stori,
Ir žiema dureles uždarys.
Gero savaitgalio.
Tad gal jau laikas būtų ką ne ką paniūniuoti.
Romansas apie amžino jausmo gana greitą pabaigą
(meliodija gali būti panaši į romanso „vienareikšmiškai skamba varpelis“)
Cukraus pudra žiema apibarstė
Tavo plaukus, ausis ir blakstienas.
Na, o aš nedrįsau tau ištarti,
Kad galiu. Tai ir stoviu toks vienas.
Tu stovėjai taipogi truputį,
O paskui pažiūrėjai keistai,
Ir nutolai kaip ižas ant upės,
Ir žiemos pūgoje pradingai.
Taip, žinau, aš tikriausiai dundukas -
Laimės laiškus draskau ir draskau.
Man širdy siaučia jausminės pūgos,
Kyla jos iš jausmų vien tik tau.
Ir gerai. Na, ir eik kur tik nori.
Pasiliksiu kaip pievoj vamzdys.
Nusibaigs šitaip mūsų lav stori,
Ir žiema dureles uždarys.
Gero savaitgalio.