Iš Jurijaus Sliozkino knygos "Žydų šimtmetis" pirmosios dalies atsinešiau šit kokią mintį.
Naciją iš tikrųjų suformuoja poetas. Ne, netgi ne taip. Šitaip - Poetas.
Ne tai, kad kažkas ten surašytų dvi ar tris eilutes rimuotai kaip dedikaciją "prakilniajam mecenatui", bet va - ateina toks didžiulis, visą kalbą susiurbia, performatuoja ir paleidžia gyventi iš naujo. Kad žaidžiant asociacijomis ir paklausus "poetas?" - iškart kaukštelėtų tik tas vienas vardas.
Пушкин - это наше все, Dante e il nostro tesoro, That's all about Shakespeare, Mickiewicz - to nasze wszystko (taip taip, kalba lemia).
Nelabai dabar sugalvoju, kas prancūzams, vokiečiams - turbūt Goethe, amerikiečiams - greičiausiai Waltas Whitmanas, ispanams - ne visai poetas, bet vis tiek Cervantezas (ko gero, labiau negu de Vega ar Calderonas), čiliečiams - Pablo Neruda, latviams - turbūt Janis Rainis. O mums?
Labiau Maironis ar labiau Donelaitis?
Ko gero vis dėlto labiau Maironis.
O dabar galime bandyti pradėti mąstyti apie nacijų brandą.