Graži žiema
Neris sustojo. Nors ir nebuvo labai šalta.
Pasirašė čia netyčia. Atsiprašau...
Manęs klausė, kodėl atsiprašau.
Todėl, kad nėra nei ironijos, nei autoironijos, nei cinizmo. Ir kažkaip tos banalybės, kurias rašai, pačios save galiausiai suvalgo. Ir tu dingsti. Bet gal taip ir reikia.
Čia pat už kampo, prie tilto, atidaryta rūko kaligrafijos mokykla. Vienintelė tokia. Skverelyje ant parudavusios žolės sudėti, į suolelius atremti, prie gyvatvorės prišlieti stiklo lakštai - vieni didesni, kiti mažesni. Vieni storesni, vitrininiai, kiti ploni lango stiklai. Nė vieno nėra tokio paties kaip koks kitas.
Pamokos prasideda labai anksti, dar sutemose. Į skverelį renkasi mokiniai nešdamiesi savo stiklo lakštus. Jeigu ne gatvių žibintai, tamsoje galėtume matyti tik išskydusius besirenkančiųjų kontūrus. Bet riebioje geltonoje žibintų šviesoje mes juos matome.
Kaip nėra nė vieno vienodo stiklo lakšto, taip ir mokiniai visi skirtingi. Va pakumpęs senis baltu lietpalčiu iki žemės, liemenį suspaudęs baltu medžiaginiu diržu. Ilgi žili plaukai krinta ant pečių. Va aukšta moteris aukštakulniais bateliais, juodom pėdkelnėm ir trumpu juodu paltu. Jos lakštas - ilgas ir siauras. Senio - bemaž kvadratinis storo vitrinos stiklo gabalas. Ten prie gyvatvorės glaudžia savo didelį lakštą ežiuku apsikirpęs jaunas vyras, ant jo striukės nugaros geltonas užrašas „Penguins“.
Jų nėra daug - iš viso gal penkiolika. Šiandien penkiolika. Sustatę, atrėmę ir sudėlioję savo stiklo lakštus jie stovi ir laukia.
Pradeda švisti. Brėkšma vos pastebima. Pilka šviesa ir pilkas rūkas pirmiausia pasirodo virš upės. Lipa į betono plokštėm išdėliotas krantines, pasiekia tilto pilvą, įšliaužia ant tilto, slenka tuščiomis gatvėmis. Žibintai blykšta rūko pilkumoje ir gęsta. Rūkas pasiekia skverelį. Stiklo lakštai pamažu dengiasi lašeliais. Rūko šukės įstringa ir laukiančiųjų plaukuose, drabužiuose. Laikas eina. Lašai ant stiklo pradeda lietis vienas su kitu. Kol kas nedrąsiai. Kad prašnektų, jiems reikia padėti.
Senis ištiesia dešinę ranką, jungia lašus smiliumi, brėžia brūkšnį iš viršaus į apačią. Kiti irgi palinksta kiekvienas prie savo stiklo.
Pilkos šviesos vis daugiau, rūkas jau užsiropštė iki pat cerkvės varinio kupolo. Gatvėse pasirodo pirmieji praeiviai. Prie alyvų krūmo stovi rasotas šuo. Praeiviai daro tai, ką geriausiai moka. Praeina. Jie rūko kaligrafijos mokyklos mokinių nemato. Arba apsimeta, kad nemato.
Tai vadinamasis lygiagrečiųjų pasaulių efektas. Kai čia pat yra daugybė pasaulių, kurių mes nematome, nes nesame parengti juos matyti.
Beje, rūko kaligrafijos mokykla ir buvo atidaryta tam, kad bent vienas kitas lygiagretus pasaulis taptų bent kiek matomas.
Jeigu pirštu nepadėtume rūko lašams ant stiklo - o vienas, mes matome, mokinys ir nepadeda - jie pradėtų gyventi patys. Tas nepadedantis vis dar stovi ramus prie savo prie suoliuko atremto nedidelio - vos didesnio už prašyminio popieriaus lapą - stiklo gabalo.
Neaukštas pusamžis vyriškis pražilusiais smilkiniais, juodais džinsais ir juoda striuke.
Jis žiūri, kaip rūko lašų ant stiklo vis daugėja, kaip jie jungiasi ir pradeda tekėti žemyn - ar žmonės skraidytų, jeigu Newtonas nebūtų atradęs traukos dėsnio? Tekėdami lašai palieka takelius, takeliai susilieja ir virsta ženklais, žymenimis, įrašais. Juos reikia spėti perskaityti, kol rūkas neišsisklaidė. Juos reikia spėti suprasti. Rūko hieroglifai ant stiklo labai lėtai ir tyliai praneša lygiagrečiųjų pasaulių žinią mums.
Kokią? Kiekvienam skirtingą.
Vienodai tylią. Kokią? O kam reikia žinoti?
Pasirašė čia netyčia. Atsiprašau...
Manęs klausė, kodėl atsiprašau.
Todėl, kad nėra nei ironijos, nei autoironijos, nei cinizmo. Ir kažkaip tos banalybės, kurias rašai, pačios save galiausiai suvalgo. Ir tu dingsti. Bet gal taip ir reikia.
Čia pat už kampo, prie tilto, atidaryta rūko kaligrafijos mokykla. Vienintelė tokia. Skverelyje ant parudavusios žolės sudėti, į suolelius atremti, prie gyvatvorės prišlieti stiklo lakštai - vieni didesni, kiti mažesni. Vieni storesni, vitrininiai, kiti ploni lango stiklai. Nė vieno nėra tokio paties kaip koks kitas.
Pamokos prasideda labai anksti, dar sutemose. Į skverelį renkasi mokiniai nešdamiesi savo stiklo lakštus. Jeigu ne gatvių žibintai, tamsoje galėtume matyti tik išskydusius besirenkančiųjų kontūrus. Bet riebioje geltonoje žibintų šviesoje mes juos matome.
Kaip nėra nė vieno vienodo stiklo lakšto, taip ir mokiniai visi skirtingi. Va pakumpęs senis baltu lietpalčiu iki žemės, liemenį suspaudęs baltu medžiaginiu diržu. Ilgi žili plaukai krinta ant pečių. Va aukšta moteris aukštakulniais bateliais, juodom pėdkelnėm ir trumpu juodu paltu. Jos lakštas - ilgas ir siauras. Senio - bemaž kvadratinis storo vitrinos stiklo gabalas. Ten prie gyvatvorės glaudžia savo didelį lakštą ežiuku apsikirpęs jaunas vyras, ant jo striukės nugaros geltonas užrašas „Penguins“.
Jų nėra daug - iš viso gal penkiolika. Šiandien penkiolika. Sustatę, atrėmę ir sudėlioję savo stiklo lakštus jie stovi ir laukia.
Pradeda švisti. Brėkšma vos pastebima. Pilka šviesa ir pilkas rūkas pirmiausia pasirodo virš upės. Lipa į betono plokštėm išdėliotas krantines, pasiekia tilto pilvą, įšliaužia ant tilto, slenka tuščiomis gatvėmis. Žibintai blykšta rūko pilkumoje ir gęsta. Rūkas pasiekia skverelį. Stiklo lakštai pamažu dengiasi lašeliais. Rūko šukės įstringa ir laukiančiųjų plaukuose, drabužiuose. Laikas eina. Lašai ant stiklo pradeda lietis vienas su kitu. Kol kas nedrąsiai. Kad prašnektų, jiems reikia padėti.
Senis ištiesia dešinę ranką, jungia lašus smiliumi, brėžia brūkšnį iš viršaus į apačią. Kiti irgi palinksta kiekvienas prie savo stiklo.
Pilkos šviesos vis daugiau, rūkas jau užsiropštė iki pat cerkvės varinio kupolo. Gatvėse pasirodo pirmieji praeiviai. Prie alyvų krūmo stovi rasotas šuo. Praeiviai daro tai, ką geriausiai moka. Praeina. Jie rūko kaligrafijos mokyklos mokinių nemato. Arba apsimeta, kad nemato.
Tai vadinamasis lygiagrečiųjų pasaulių efektas. Kai čia pat yra daugybė pasaulių, kurių mes nematome, nes nesame parengti juos matyti.
Beje, rūko kaligrafijos mokykla ir buvo atidaryta tam, kad bent vienas kitas lygiagretus pasaulis taptų bent kiek matomas.
Jeigu pirštu nepadėtume rūko lašams ant stiklo - o vienas, mes matome, mokinys ir nepadeda - jie pradėtų gyventi patys. Tas nepadedantis vis dar stovi ramus prie savo prie suoliuko atremto nedidelio - vos didesnio už prašyminio popieriaus lapą - stiklo gabalo.
Neaukštas pusamžis vyriškis pražilusiais smilkiniais, juodais džinsais ir juoda striuke.
Jis žiūri, kaip rūko lašų ant stiklo vis daugėja, kaip jie jungiasi ir pradeda tekėti žemyn - ar žmonės skraidytų, jeigu Newtonas nebūtų atradęs traukos dėsnio? Tekėdami lašai palieka takelius, takeliai susilieja ir virsta ženklais, žymenimis, įrašais. Juos reikia spėti perskaityti, kol rūkas neišsisklaidė. Juos reikia spėti suprasti. Rūko hieroglifai ant stiklo labai lėtai ir tyliai praneša lygiagrečiųjų pasaulių žinią mums.
Kokią? Kiekvienam skirtingą.
Vienodai tylią. Kokią? O kam reikia žinoti?