Na, ir kodėl taip reikėjo?
Turiu galvoje tą saulutę apie vidurdienį, pasirodžiusia pro šitą pilką maršką.
Šiandien gi ta diena, kai apsidairyti išlenda barsukas. O jeigu jis apsidairė apie vidurdienį, vadinasi, pamatė savo šešėlį, vadinasi, įlindo atgal olon, vadinasi, džiaugsmas sukišti rankas į dirvą arba įmerkti plūdę į vandenį atsideda iki kokio balandžio vidurio.
Jeigu tikėsime barsukais. Ir senoliais, kurie tikėjo barsukais.
wikileaks.ch pasirodė pirmoji gromatėlė iš Vilniaus.
Nelabai sexy - tiesiog gerb. G. Šerkšnys raginamas spustelėti islandus, kad neišeitų iš Afganistano smėlynų. Į ką G.Šerkšnys atsako ambasadoriui, kad kroatai irgi nieko taip vairuoja. Iš Vilniaus, jeigu gerai pamenu, dar liko nepaskelbti 942 pranešimai. Lauksime tokių, kur pasakojama apie vidinę gimtinės politinę padėtį.
Bet aš tai norėjau apie tą „Verslo klasę“, kuri visa kvepės spaustuvės dažais sausio 28 d.
Ten bus:
Redaktoriaus paūbavimai bendražmogiškomis temomis;
Boguslavo Gruževskio komentaras apie minimalų atlyginimą;
Andrejaus Piontkovskio svarstymai apie nuosprendį M. Chodorkovskiui, pacituosiu pabaigą - „Kompleksų kamuojamas neadekvatus kriminalinio mentaliteto žmogus branduolinės valstybės viršūnėje - pavojus ne tik Rusijai.“;
Lilijos Ševcovos svarstymai apie intelektualų vaidmenį - subalansuota Rusijai, bet negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tinka ir mums;
toliau - „Bloomberg Businessweek“, su kuriuo šiemet draugausime smarkiau, skyrelis - apie keisto „Facebook“ ir „Goldman Sachs“ sandorio ypatybes bei apie Steveno Jenningso, „Renaissance capital“ savininko, nuotykius Maskvoje ir Afrikoje;
Lina Mockutė apie Sigmundo Freudo sūnėną Edwardą Bernays, dažnai laikomą modernių ryšių su visuomene tėvu;
Ričardas Savukynas pasakoja apie tai, kaip Julianas Assange‘as pasaulio suvokimo paradigmas keitė;
-
Čia verta prisiminti internetuose matytą visai ne anekdotą - kuo skiriasi Julianas Assange‘as ir Markas Zuckerbergas? Pirmasis atiduoda korporacijų duomenis žmonėms už dyką ir todėl laikomas nusikaltėliu. Antrasis atiduoda žmonių duomenis korporacijoms už pinigus ir todėl paskiriamas metų žmogumi.
-
Grįžkim prie žurnalo - Nerius Jasinavičius dėsto, kada pinigai tampa apribojimu;
Giedrius Drukteinis žvalgosi po elektronikos rinkos perspektyvas;
Aurelijus Katkevičius bando inventorizuoti, kaip pasikeitė pasaulis per pirmąjį XXI a. dešimtmetį;
Liutauras Leščinskas domisi mobiliųjų telefonų programų kūrybos džiaugsmais;
Gediminas Kulikauskas pasakoja apie alternatyviosios istorijos žanrą;
Vidas Jankauskas moko, kaip pasikeisti sparčiai;
Giedrius Vilpišauskas, artėjant širdučių dienoms, pasidarė romantikas ir pasakoja apie intymiąją virtuvę;
Ramūnas Bogdanas viešėjo Kinijos Vudango kalnuose ir dalijasi įspūdžiais;
Jurga Vilpišauskaitė kolekcionuoja Madrido ir Niujorko gatvių smulkmenas;
Rolandas Rastauskas žymi traukinius Gar du Nord prieigose;
Ernestas Parulskis ėmėsi taikomosios antropologijos Naitsbridže;
Sigita Šimkutė bando pabėgti nuo skaičių;
Valdas Lopeta ieško gerų ženklų.
Daugėja. O toliau bus tik dar daugiau.
Šiandien gi ta diena, kai apsidairyti išlenda barsukas. O jeigu jis apsidairė apie vidurdienį, vadinasi, pamatė savo šešėlį, vadinasi, įlindo atgal olon, vadinasi, džiaugsmas sukišti rankas į dirvą arba įmerkti plūdę į vandenį atsideda iki kokio balandžio vidurio.
Jeigu tikėsime barsukais. Ir senoliais, kurie tikėjo barsukais.
wikileaks.ch pasirodė pirmoji gromatėlė iš Vilniaus.
Nelabai sexy - tiesiog gerb. G. Šerkšnys raginamas spustelėti islandus, kad neišeitų iš Afganistano smėlynų. Į ką G.Šerkšnys atsako ambasadoriui, kad kroatai irgi nieko taip vairuoja. Iš Vilniaus, jeigu gerai pamenu, dar liko nepaskelbti 942 pranešimai. Lauksime tokių, kur pasakojama apie vidinę gimtinės politinę padėtį.
Bet aš tai norėjau apie tą „Verslo klasę“, kuri visa kvepės spaustuvės dažais sausio 28 d.
Ten bus:
Redaktoriaus paūbavimai bendražmogiškomis temomis;
Boguslavo Gruževskio komentaras apie minimalų atlyginimą;
Andrejaus Piontkovskio svarstymai apie nuosprendį M. Chodorkovskiui, pacituosiu pabaigą - „Kompleksų kamuojamas neadekvatus kriminalinio mentaliteto žmogus branduolinės valstybės viršūnėje - pavojus ne tik Rusijai.“;
Lilijos Ševcovos svarstymai apie intelektualų vaidmenį - subalansuota Rusijai, bet negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tinka ir mums;
toliau - „Bloomberg Businessweek“, su kuriuo šiemet draugausime smarkiau, skyrelis - apie keisto „Facebook“ ir „Goldman Sachs“ sandorio ypatybes bei apie Steveno Jenningso, „Renaissance capital“ savininko, nuotykius Maskvoje ir Afrikoje;
Lina Mockutė apie Sigmundo Freudo sūnėną Edwardą Bernays, dažnai laikomą modernių ryšių su visuomene tėvu;
Ričardas Savukynas pasakoja apie tai, kaip Julianas Assange‘as pasaulio suvokimo paradigmas keitė;
-
Čia verta prisiminti internetuose matytą visai ne anekdotą - kuo skiriasi Julianas Assange‘as ir Markas Zuckerbergas? Pirmasis atiduoda korporacijų duomenis žmonėms už dyką ir todėl laikomas nusikaltėliu. Antrasis atiduoda žmonių duomenis korporacijoms už pinigus ir todėl paskiriamas metų žmogumi.
-
Grįžkim prie žurnalo - Nerius Jasinavičius dėsto, kada pinigai tampa apribojimu;
Giedrius Drukteinis žvalgosi po elektronikos rinkos perspektyvas;
Aurelijus Katkevičius bando inventorizuoti, kaip pasikeitė pasaulis per pirmąjį XXI a. dešimtmetį;
Liutauras Leščinskas domisi mobiliųjų telefonų programų kūrybos džiaugsmais;
Gediminas Kulikauskas pasakoja apie alternatyviosios istorijos žanrą;
Vidas Jankauskas moko, kaip pasikeisti sparčiai;
Giedrius Vilpišauskas, artėjant širdučių dienoms, pasidarė romantikas ir pasakoja apie intymiąją virtuvę;
Ramūnas Bogdanas viešėjo Kinijos Vudango kalnuose ir dalijasi įspūdžiais;
Jurga Vilpišauskaitė kolekcionuoja Madrido ir Niujorko gatvių smulkmenas;
Rolandas Rastauskas žymi traukinius Gar du Nord prieigose;
Ernestas Parulskis ėmėsi taikomosios antropologijos Naitsbridže;
Sigita Šimkutė bando pabėgti nuo skaičių;
Valdas Lopeta ieško gerų ženklų.
Daugėja. O toliau bus tik dar daugiau.