Seno bambeklio veranda-87
Šiandien verandą pabambėti užleisiu barzdotam žurnalistui iš Norilsko Vladislavui Tolstovui.
Bamba jis šičia.
http://vlad-tolstov.livejournal.com/516804.html
Spalvingai bamba.
Gabaliuką išverčiau. Be kupiūrų, kad ir kaip kurios ne kurios vietos žeistų puritoniškesnę gerb. naršytojo akį.
„...
Todėl patikėkite žurnalistu su 20-ties metų stažu. Labai paprasta nustatyti, ar žmogus užimtas realiu darbu ar ne. Susitarti su juo dėl interviu. Tas dirbantis visada turi, apie ką papasakoti. Tegul net ir apie lynus, kurių nėra sandėlyje. Tas, kuris nedirba, o vadovauja eiliniam tuštukui, eiliniam gerumynui su garsia iškaba, nekalbės apie darbą. Nesangi jis gyvena Strategijų, Koncepcijų ir Aukštų Politinių Sumetimų pasaulyje. Jis negali pasakyti žodžio, kuris (neduok dieve!) gali sferose būti kaip nors netinkamai išaiškintas. Prasmės nuolat kinta, akcentus išdėlioti reikia mokėti, reikia demonstuoti nežmonišką užimtumą - o paskui ateina žmogus su diktofonu, ir baisiausia, kad jis pasakys „karalius juk nuogas!“.
Ne, neteisingai. Kažko mane į patosą patraukė. Bet šitas geležinis dėsnis veikia be pertrūkių. Visada normaliai galima pasikalbėti su cecho direktorium ir niekada neišeis normalaus pokalbio su banko direktorių tarybos pirmininku arba, tarkim, su kažko ten tokio - įsirašykite patys, ko - plėtros korporacijos direktorium. Bus ilgai pizdelinama apie strategijas, koncepcijas, bus niurzgus „o anais laikais buvo geriau“, bus daug kartų pabrėžta „o dar būtinai įrašykite, kad mus palaiko pats gubernatorius“, ir jeigu tu nepabrėši, tai vėliau įrašys Ryšiai su spauda. O tau liks tik susigėdus nuimti savo pavardę. Bet interviu greičiausiai vis tiek nepasirodys. Neskadangi ne laikas.
Todėl kai redaktorius sako - o va gerai būtų padaryti interviu su korporacijos arba asociacijos, arba sąjungos, arba dar ko nors direktoriumi - tai yra, pabendrauti su valdininku, kurio visas darbas tėra bukas pinigų iš biudžeto siurbimas, mano ranka siekia... ne, ne diktofono. Pistoleto. Validolio. Plytos. Todėl kad aš 99 procentais žinau, kas bus toliau. „Klausimukus atsiųskite“. „Gal perkelkime“. „Markelas Paramonyčius šią savaitę užimtas“. „Ne, tokiu pavidalu mes negalime interviu išleisti“. „Ne laikas“.
Ir juk būtent šitie pyderai dažniausiai mėgsta pašnekėti „apie žurnalistus“, kurie viską mato ne taip ir rašo ne taip. O šalia pataikūniškai pritarinėja Ryšiai su Spauda. Nudžiūkite, menkystos.“
PS Aga, aš truputuką žinau apie padėtį (nors reikėtų sakyti turbūt pagultį) Lietuvos žiniasklaidoje. Aga, aš suvokiu, kad teisę šitaip kalbėti turi tik žmogus, akeles pražiūrėjęs ir rankeles susibraižęs prie savo amato staklių, mokantis adekvačiai užduoti klausimus ir išgirsti atsakymus, o tokių šalyje nėra prūdai. Bet tai nekeičia.
Bet va kaip tik teko išgirsti kažkokio lietuviško Europos pinigų dalytojo šneką - motule mano žiloji, tipas išmokęs kaip mantrą septynis eurospyko sakinius ir juos be paliovos vis suka ratu, taip pagamindamas debesį baltojo triukšmo. Ir juk ne pirmą kartą tokį sau pačiam solidų personažą su biurokalbės "specovkę" girdžiu. Ir ne antrą.
Bamba jis šičia.
http://vlad-tolstov.livejournal.com/516804.html
Spalvingai bamba.
Gabaliuką išverčiau. Be kupiūrų, kad ir kaip kurios ne kurios vietos žeistų puritoniškesnę gerb. naršytojo akį.
„...
Todėl patikėkite žurnalistu su 20-ties metų stažu. Labai paprasta nustatyti, ar žmogus užimtas realiu darbu ar ne. Susitarti su juo dėl interviu. Tas dirbantis visada turi, apie ką papasakoti. Tegul net ir apie lynus, kurių nėra sandėlyje. Tas, kuris nedirba, o vadovauja eiliniam tuštukui, eiliniam gerumynui su garsia iškaba, nekalbės apie darbą. Nesangi jis gyvena Strategijų, Koncepcijų ir Aukštų Politinių Sumetimų pasaulyje. Jis negali pasakyti žodžio, kuris (neduok dieve!) gali sferose būti kaip nors netinkamai išaiškintas. Prasmės nuolat kinta, akcentus išdėlioti reikia mokėti, reikia demonstuoti nežmonišką užimtumą - o paskui ateina žmogus su diktofonu, ir baisiausia, kad jis pasakys „karalius juk nuogas!“.
Ne, neteisingai. Kažko mane į patosą patraukė. Bet šitas geležinis dėsnis veikia be pertrūkių. Visada normaliai galima pasikalbėti su cecho direktorium ir niekada neišeis normalaus pokalbio su banko direktorių tarybos pirmininku arba, tarkim, su kažko ten tokio - įsirašykite patys, ko - plėtros korporacijos direktorium. Bus ilgai pizdelinama apie strategijas, koncepcijas, bus niurzgus „o anais laikais buvo geriau“, bus daug kartų pabrėžta „o dar būtinai įrašykite, kad mus palaiko pats gubernatorius“, ir jeigu tu nepabrėši, tai vėliau įrašys Ryšiai su spauda. O tau liks tik susigėdus nuimti savo pavardę. Bet interviu greičiausiai vis tiek nepasirodys. Neskadangi ne laikas.
Todėl kai redaktorius sako - o va gerai būtų padaryti interviu su korporacijos arba asociacijos, arba sąjungos, arba dar ko nors direktoriumi - tai yra, pabendrauti su valdininku, kurio visas darbas tėra bukas pinigų iš biudžeto siurbimas, mano ranka siekia... ne, ne diktofono. Pistoleto. Validolio. Plytos. Todėl kad aš 99 procentais žinau, kas bus toliau. „Klausimukus atsiųskite“. „Gal perkelkime“. „Markelas Paramonyčius šią savaitę užimtas“. „Ne, tokiu pavidalu mes negalime interviu išleisti“. „Ne laikas“.
Ir juk būtent šitie pyderai dažniausiai mėgsta pašnekėti „apie žurnalistus“, kurie viską mato ne taip ir rašo ne taip. O šalia pataikūniškai pritarinėja Ryšiai su Spauda. Nudžiūkite, menkystos.“
PS Aga, aš truputuką žinau apie padėtį (nors reikėtų sakyti turbūt pagultį) Lietuvos žiniasklaidoje. Aga, aš suvokiu, kad teisę šitaip kalbėti turi tik žmogus, akeles pražiūrėjęs ir rankeles susibraižęs prie savo amato staklių, mokantis adekvačiai užduoti klausimus ir išgirsti atsakymus, o tokių šalyje nėra prūdai. Bet tai nekeičia.
Bet va kaip tik teko išgirsti kažkokio lietuviško Europos pinigų dalytojo šneką - motule mano žiloji, tipas išmokęs kaip mantrą septynis eurospyko sakinius ir juos be paliovos vis suka ratu, taip pagamindamas debesį baltojo triukšmo. Ir juk ne pirmą kartą tokį sau pačiam solidų personažą su biurokalbės "specovkę" girdžiu. Ir ne antrą.