Pas Zenių-9
Ir žinai, Avrelikas, aš kap i jąją beveik tokią matau - atvaro tokia baisinė juoda kiaulė su dviem dideliais kapliais burno, o nuo tų kaplių tokie žali snargliai nuodų tik tyška, tik tyška.
Ne, nu, kurke, kap baisu pasidarė gyvet Lietuvo, a ne, sakyk?
Nuodingos vokiškos kiaulės tuojaus atskuos kap bitės. Silkės nuodingos. Pienas apnuodytas kokiu tenuis iškreiptu būdu. Apie tas kokias te pangasijas i kalbėt jau nė ko.
Žiūrom toliaus - dešros apnuodytos. Broileriai užkamuoti iki mėlynumo. Bulvės - čia jau kap i be žodžių. Obuoliai - irgi. Agurkai su salotom - tai jau be kalbos. Vanduo nuodingas. Nu tai čia da nieko. Vandenį tegu žuvys geria, normalūs vyrai geria alų. Už ką i pakelkim daba.
Da čia ne galas. Da gi pristatė šitų mobiliakų bokštų visur - tai mums tyliai povaliui užverda visiems smegenys, lydosi kepenys.
Nu viskas. Šakės. Tik nusipraust gražiai burną, gult ant stalo su žvake ranko i laukti ramiai galo nesispardant.
Tik čia ma rodos kokia tai gamtos mįslė yra.
Žėk, prieš kokį šimtą metų buvo tokia ekologija, kad nu. Viskas žalia darže, bulvikės tik ant mėšlo, joks nitratas neįlįs į šulinį, vištos visos laimingos tokios raibos šika sau kieme ir žvyrą lesioja. Mobiliakų bokšto ant Suvalkijos lygumų nė pro kur nerasi. Gyvek i žvenk.
Bet iš mano močytės šeimos devynių vaikų tik trys išgyveno. O jeigu tau buvo šem metų, tai tu jau senolis kap turi būti, jau toks beveik paminklas. O daba - sem metų, tai da jis kokios olialia šviežios ieško.
Viena ekologija buvo aplink, o vaikai mirė, o gyvenom trumpiau. Tai kudė čia daba taip ant ciongo baisu pasidarė - va man klausimas koks pasistojo.
Nu tai da po vieną. Valio. Už tą sveiką gyvenimo būdą.
Ne, nu, kurke, kap baisu pasidarė gyvet Lietuvo, a ne, sakyk?
Nuodingos vokiškos kiaulės tuojaus atskuos kap bitės. Silkės nuodingos. Pienas apnuodytas kokiu tenuis iškreiptu būdu. Apie tas kokias te pangasijas i kalbėt jau nė ko.
Žiūrom toliaus - dešros apnuodytos. Broileriai užkamuoti iki mėlynumo. Bulvės - čia jau kap i be žodžių. Obuoliai - irgi. Agurkai su salotom - tai jau be kalbos. Vanduo nuodingas. Nu tai čia da nieko. Vandenį tegu žuvys geria, normalūs vyrai geria alų. Už ką i pakelkim daba.
Da čia ne galas. Da gi pristatė šitų mobiliakų bokštų visur - tai mums tyliai povaliui užverda visiems smegenys, lydosi kepenys.
Nu viskas. Šakės. Tik nusipraust gražiai burną, gult ant stalo su žvake ranko i laukti ramiai galo nesispardant.
Tik čia ma rodos kokia tai gamtos mįslė yra.
Žėk, prieš kokį šimtą metų buvo tokia ekologija, kad nu. Viskas žalia darže, bulvikės tik ant mėšlo, joks nitratas neįlįs į šulinį, vištos visos laimingos tokios raibos šika sau kieme ir žvyrą lesioja. Mobiliakų bokšto ant Suvalkijos lygumų nė pro kur nerasi. Gyvek i žvenk.
Bet iš mano močytės šeimos devynių vaikų tik trys išgyveno. O jeigu tau buvo šem metų, tai tu jau senolis kap turi būti, jau toks beveik paminklas. O daba - sem metų, tai da jis kokios olialia šviežios ieško.
Viena ekologija buvo aplink, o vaikai mirė, o gyvenom trumpiau. Tai kudė čia daba taip ant ciongo baisu pasidarė - va man klausimas koks pasistojo.
Nu tai da po vieną. Valio. Už tą sveiką gyvenimo būdą.