(no subject)
Jie gąsdino, jog nenueisim. Sakė, pėdos kruvinom žaizdom pasidengs, kalvų aukštis protą aptemdys, pelkių maumai po akivarus ištampys.
Bet, kaip byloja liaudies išmintis: bijai maumo - neik į pelkę.
Susitikome aštuntą ryto ant Gedimino pilies kalno. Koks dar funikulierius? Savo kojomis, į viršų, mankšta prieš kelionę - labai gerai. Oras buvo gaivus, kiek vėsokas, nors saulė plieskė ir už debesų nesislapstė. Simboliškai patapšnojome pilies mūrą, šliukštelėjome iš rago lašelį midaus dievams, kas liko nuo dievų - negi išpilsi? Prasukome ragą su likučiais ratu, ir į kelionę.
Gedimino prospektas - per senąjį Žvėryno tiltą - kiaurai Žvėryną. Toliau aplinkui Neries kilpą, link Karoliniškių kalvelių. Vietos pažįstamos, viskas daugiau mažiau aišku. Tolumoje stūkso televizijos bokštas, kuriam giliai dzin, jog kažkokie keliautojai pasirinko jį kaip orientyrą.
Užlipau į viršų stebėtinai lengvai. Toliau netgi specialiai nukirtom kampą ir nėrėm žemyn atgal į parką be takelio, kad iškiltumėme kiek toliau Maximos. Išlindome netoli bokšto, tada per naująjį pėsčiųjų tiltą ir link Rimi. Savijauta - puiki, kojos laiko. Saulė po truputį kyla ir darosi vis šilčiau.
Toliau per Pasakų parką, o už jo nusprendžiame takelio nebesilaikyti ir nerti tiesiai per brūzgynus iki smagiai žemyn neriančios proskynos. Vietomis darosi įdomu, kaip čia reikės nulipti žemyn, bet pamėginus viskas kur kas paprasčiau, nei gąsdina akys. Išlendame prie Neries ir pereiname tiltu Oslo gatve, kur eina kelias į Gariūnus.
"Bomževataje žyvotnaje izdaet strannye zvuki"
Brovimasis per mišką nesirenkant takelio, bent jau man, labai patiko. Atkarpoje nuo tilto iki Grigiškių per Neravų mišką buvo galima eiti ir pakankamai plačia proskyna, po kuria nutiestas dujotiekis, bet kur kas smagiau brautis per riešutyną, liaunas pušaites, pro Neries pakrantės brūzgynus. Ten tikrai nuostabūs vaizdai į Nerį, į kitą upės krantą, nes ėjome gan aukštai, skardžiu. Tiesa, reikėjo iš pradžių surasti praėjimą tarp elektrinės ir vandens valymo įrenginių. Taip taip, tų pačių, kuriais taip skundžiasi Lazdynų gyvenojai. Bet ar čia mums pavyko su vėju, ar tiesiog tą dieną Vilniaus gyventojai mažai kakojo, bet kvapas tikrai nebuvo iš koto verčiantis, tiesiog šiaip, kaip kokių šviežiai patręštų laukų. O pralindus pro tarpą ir išlindus prie Neries jis ir iš viso dingo.
Neravų piliakalnį kažkaip netyčia praėjome, o po to labai buvo tingu eiti atgal pusę kilometro ir jo ieškoti. Vietos ten gana raižytos, gilios daubos, daug lazdynų. Prisėdome pavėsyje ties Neravų kaimu, ten tokia pievutė nedidelė yra, nešienauta, bet pernykštė žolė irgi nedeginta. Net keista, bet va taip kažkaip nepastebimai pasiekėme pusiaukelę. Galima ir trumpai atsipūsti beigi sušlamšti vieną-kitą sumuštinį. Pademonstravau, kaip uždegti pievą titnagu ir skiltuvu. Ne ne, juokauju, po mūsų pieva liko lygiai tokia pat, kokia buvo prieš tai :{) Degančios pievos bus kiek vėliau.
Riešutynai ir lapuočiai gan staigiai virto pušynėliu, ir atkarpa iki Grigiškių atrodė visai kaip koks Dzūkijos miškas. Tada per magistralę, tilteliu per Vokę, ir toliau į kitą mišką, šįkart - eglių ir ąžuolų. Dalį kelio paėjome proskyna, nes kalvelės ten išties stačios, o daubos pelkėtos. Išsukę į Lentvario kelią apie porą kilometrų einame plentu. Prisipažinsiu, nors kelias čia buvo lygus, asfaltuotas, tačiau kelyje iki Lentvario dvaro padai atsimušė labiausiai. Geriau jau mišku, kad ir kalvelėmis.
Toliau pro Pinkevičiaus rezidenciją Lentvaryje, aptvertą tvoromis. Viduje išsidrėbęs miegojo veršiuko dydžio šuo. Pats dvaras, bent jau man, visai gražus, nors ir remontuotinas. Už jo kiek paėjus yra keletas ūkinių pastatų, į kuriuos galima įlįsti ir apsidairyti. Gan įspūdinga. Dar įspūdingiau bus po kokio mėnesio, kai viskas bus apaugę varnalėšomis ir barščiais, tartum džiunglėmis.
Už Lentvario degė pieva, nuo pat geležinkelio. Po sudegusį plotą maklinėjo gandras. Turėjau dvi teorijas - pirmą tragiškai-pesimistinę, kad jis ieškojo savo sudegusio lizdo su gandriukais. Bet po to prisiminiau, jog gandrai paprastai lizdus sukasi aukštai, ant stulpų ir stogų. Tuomet išvarčiau antrą teoriją, ciniškai-optimistinę, jog gandras keptos varlienos irgi greičiausiai nebrokija.
Kažkur ties Balčio ežeru prasidėjo vietinių oligarchų triobos ir milžiniškais aptvertais plotais, o tvorų galai į ežerą sumerkti. Buvo galima bandyti ir lįsti, teisiškai turi būti likęs praėjimas iki ežero kažkiek ten metrų, bet ten bėgiojančiam šuneliui teisės akto nepacituosi. Tapnojom aplinkui, tada kiek pelkėtomis vietovėmis iki Varnikų miško.
Varnikuose - paskutinis paforsavimas, tiesiai į aukštas kalvas nesirenkant tako, per eglyną. Taip po truputį, po truputį, ir iki Skaisčio ežero atėjome, o tada Varnikų pažintinio tako dalimi ligi pačių Varnikų, pro piliakalnį, Žemaitės gatve, per paprastą tiltuką, per pontoninį tiltą, ir štai ji, Trakų pilis. Mūras pačiupinėtas, į pilies kiemą žvilgtelta. Laikas: pajudėjome nuo Gedimino pilies 8:20, buvome prie Trakų pilies 17:45. Visokių stabtelėjimų, pastovėjimų, užbėgimų į parduotuvę ir pan dalykų GPS užfiksavo apie porą valandų. Nors, tiesą pasakius, GPS naudojomės nedaug, dažniausiai tik žemėlapiu ir kompasu.
Buvo smagu. Kitą dieną kojos, kaip bebūtų keista, klauso puikiausiai.
Trakuose pripliumpėm alaus ir duetu dambrelis+lūpinė armonikėlė atlikome keletą ZZ-top gabalų.
"Gimme all your lovin', all your hugs and kisses, too"
Nuotraukų iš kelionės galima rasti čia:
Augusto Didžgalvio bloge
Astos Vasiliauskaitės Picasoje
Kartu ėjusio maumazo aprašymas čia. Jis ne toks egoistas, kaip aš, ir atrinko nuotraukas ne vien tik su savimi :{)
P.S. Erkės nesusirinkau nė vienos. Įdomu, kaip kiti?
Bet, kaip byloja liaudies išmintis: bijai maumo - neik į pelkę.
Susitikome aštuntą ryto ant Gedimino pilies kalno. Koks dar funikulierius? Savo kojomis, į viršų, mankšta prieš kelionę - labai gerai. Oras buvo gaivus, kiek vėsokas, nors saulė plieskė ir už debesų nesislapstė. Simboliškai patapšnojome pilies mūrą, šliukštelėjome iš rago lašelį midaus dievams, kas liko nuo dievų - negi išpilsi? Prasukome ragą su likučiais ratu, ir į kelionę.
Gedimino prospektas - per senąjį Žvėryno tiltą - kiaurai Žvėryną. Toliau aplinkui Neries kilpą, link Karoliniškių kalvelių. Vietos pažįstamos, viskas daugiau mažiau aišku. Tolumoje stūkso televizijos bokštas, kuriam giliai dzin, jog kažkokie keliautojai pasirinko jį kaip orientyrą.
Užlipau į viršų stebėtinai lengvai. Toliau netgi specialiai nukirtom kampą ir nėrėm žemyn atgal į parką be takelio, kad iškiltumėme kiek toliau Maximos. Išlindome netoli bokšto, tada per naująjį pėsčiųjų tiltą ir link Rimi. Savijauta - puiki, kojos laiko. Saulė po truputį kyla ir darosi vis šilčiau.
Toliau per Pasakų parką, o už jo nusprendžiame takelio nebesilaikyti ir nerti tiesiai per brūzgynus iki smagiai žemyn neriančios proskynos. Vietomis darosi įdomu, kaip čia reikės nulipti žemyn, bet pamėginus viskas kur kas paprasčiau, nei gąsdina akys. Išlendame prie Neries ir pereiname tiltu Oslo gatve, kur eina kelias į Gariūnus.
"Bomževataje žyvotnaje izdaet strannye zvuki"
Brovimasis per mišką nesirenkant takelio, bent jau man, labai patiko. Atkarpoje nuo tilto iki Grigiškių per Neravų mišką buvo galima eiti ir pakankamai plačia proskyna, po kuria nutiestas dujotiekis, bet kur kas smagiau brautis per riešutyną, liaunas pušaites, pro Neries pakrantės brūzgynus. Ten tikrai nuostabūs vaizdai į Nerį, į kitą upės krantą, nes ėjome gan aukštai, skardžiu. Tiesa, reikėjo iš pradžių surasti praėjimą tarp elektrinės ir vandens valymo įrenginių. Taip taip, tų pačių, kuriais taip skundžiasi Lazdynų gyvenojai. Bet ar čia mums pavyko su vėju, ar tiesiog tą dieną Vilniaus gyventojai mažai kakojo, bet kvapas tikrai nebuvo iš koto verčiantis, tiesiog šiaip, kaip kokių šviežiai patręštų laukų. O pralindus pro tarpą ir išlindus prie Neries jis ir iš viso dingo.
Neravų piliakalnį kažkaip netyčia praėjome, o po to labai buvo tingu eiti atgal pusę kilometro ir jo ieškoti. Vietos ten gana raižytos, gilios daubos, daug lazdynų. Prisėdome pavėsyje ties Neravų kaimu, ten tokia pievutė nedidelė yra, nešienauta, bet pernykštė žolė irgi nedeginta. Net keista, bet va taip kažkaip nepastebimai pasiekėme pusiaukelę. Galima ir trumpai atsipūsti beigi sušlamšti vieną-kitą sumuštinį. Pademonstravau, kaip uždegti pievą titnagu ir skiltuvu. Ne ne, juokauju, po mūsų pieva liko lygiai tokia pat, kokia buvo prieš tai :{) Degančios pievos bus kiek vėliau.
Riešutynai ir lapuočiai gan staigiai virto pušynėliu, ir atkarpa iki Grigiškių atrodė visai kaip koks Dzūkijos miškas. Tada per magistralę, tilteliu per Vokę, ir toliau į kitą mišką, šįkart - eglių ir ąžuolų. Dalį kelio paėjome proskyna, nes kalvelės ten išties stačios, o daubos pelkėtos. Išsukę į Lentvario kelią apie porą kilometrų einame plentu. Prisipažinsiu, nors kelias čia buvo lygus, asfaltuotas, tačiau kelyje iki Lentvario dvaro padai atsimušė labiausiai. Geriau jau mišku, kad ir kalvelėmis.
Toliau pro Pinkevičiaus rezidenciją Lentvaryje, aptvertą tvoromis. Viduje išsidrėbęs miegojo veršiuko dydžio šuo. Pats dvaras, bent jau man, visai gražus, nors ir remontuotinas. Už jo kiek paėjus yra keletas ūkinių pastatų, į kuriuos galima įlįsti ir apsidairyti. Gan įspūdinga. Dar įspūdingiau bus po kokio mėnesio, kai viskas bus apaugę varnalėšomis ir barščiais, tartum džiunglėmis.
Už Lentvario degė pieva, nuo pat geležinkelio. Po sudegusį plotą maklinėjo gandras. Turėjau dvi teorijas - pirmą tragiškai-pesimistinę, kad jis ieškojo savo sudegusio lizdo su gandriukais. Bet po to prisiminiau, jog gandrai paprastai lizdus sukasi aukštai, ant stulpų ir stogų. Tuomet išvarčiau antrą teoriją, ciniškai-optimistinę, jog gandras keptos varlienos irgi greičiausiai nebrokija.
Kažkur ties Balčio ežeru prasidėjo vietinių oligarchų triobos ir milžiniškais aptvertais plotais, o tvorų galai į ežerą sumerkti. Buvo galima bandyti ir lįsti, teisiškai turi būti likęs praėjimas iki ežero kažkiek ten metrų, bet ten bėgiojančiam šuneliui teisės akto nepacituosi. Tapnojom aplinkui, tada kiek pelkėtomis vietovėmis iki Varnikų miško.
Varnikuose - paskutinis paforsavimas, tiesiai į aukštas kalvas nesirenkant tako, per eglyną. Taip po truputį, po truputį, ir iki Skaisčio ežero atėjome, o tada Varnikų pažintinio tako dalimi ligi pačių Varnikų, pro piliakalnį, Žemaitės gatve, per paprastą tiltuką, per pontoninį tiltą, ir štai ji, Trakų pilis. Mūras pačiupinėtas, į pilies kiemą žvilgtelta. Laikas: pajudėjome nuo Gedimino pilies 8:20, buvome prie Trakų pilies 17:45. Visokių stabtelėjimų, pastovėjimų, užbėgimų į parduotuvę ir pan dalykų GPS užfiksavo apie porą valandų. Nors, tiesą pasakius, GPS naudojomės nedaug, dažniausiai tik žemėlapiu ir kompasu.
Buvo smagu. Kitą dieną kojos, kaip bebūtų keista, klauso puikiausiai.
Trakuose pripliumpėm alaus ir duetu dambrelis+lūpinė armonikėlė atlikome keletą ZZ-top gabalų.
"Gimme all your lovin', all your hugs and kisses, too"
Nuotraukų iš kelionės galima rasti čia:
Augusto Didžgalvio bloge
Astos Vasiliauskaitės Picasoje
Kartu ėjusio maumazo aprašymas čia. Jis ne toks egoistas, kaip aš, ir atrinko nuotraukas ne vien tik su savimi :{)
P.S. Erkės nesusirinkau nė vienos. Įdomu, kaip kiti?